Veto

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Lotynų kalba veto reiškia „draudžiu“. Paprastai jis reiškia, kad viena pusė vienašališkai blokuoja bendro sprendimo priėmimą. „Veto“ terminas daugiausia naudojamas įstatymų leidybos srityje, tačiau populiarus ir kitose sferose.

Veto yra kilęs iš plebėjų tribūno teisės Romos Senate.

Vestminsterio sistemoje ir daugumoje konstitucinių monarchijų veto teisė naudojama sustabdyti tam tikriems įstatymams, tačiau monarchai arba jų atstovai naudojasi šia teise labai retai.

JAV prezidentas gali vetuoti Kongreso priimtą įstatymą, bet jo veto teisė nėra absoliuti. Kiekvienų rūmų dviejų trečdalių dauguma toks veto gali būti atmestas.

Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje penkios nuolatinės narės (JAV, Rusija, Kinija, Prancūzija ir Jungtinė Karalystė) turi veto teisę. Jei bent viena iš šių šalių prieštarauja rezoliucijos pasiūlymas yra atmetamas.

Lietuvos-Lenkijos valstybėje XVII-XVIII a. liberum veto teisė buvo parlamentinės sandaros principas. Visi Seimo sprendimai galėjo būti priimami tik visų jo narių sutikimu ir kiekvienas atstovas galėjo blokuoti sprendimus ir Seimo darbą. Šio principo atsiradimo pradžia - vienbalsio sprendimų priėmimo Seime tradicija, kai seimo narys, išrinktas vietos seimelio buvo ataskaitingas prieš jį už visus seimo sprendimus. Sprendimas, priimtas daugumos prieš mažumos valią (netgi jei tai buvo tik vienas seimelis), buvo laikomas politinio lygiateisiškumo principo pažeidimu.

Manoma, kad pirmą kartą šia teise pasinaudojo ir seimo veiklą nutraukė Upytės atstovas Vladislavas Sicinskis (Čičinskas) 1652 m. Kitų šaltinių teigimu jis tik vetavo ilgesnius, nei numatė įstatymas, debatus seime. Tik 1669 Krokuvoje seimo darbą liberum veto teise sustabdė Kijevo atstovas Adomas Olizaras.

XVIII a. pirmoje pusėje naudotis liberum veto praktika seimo sesijose darėsi vis dažnesnė. Kaimyninės valstybės - Rusija ir Prūsija - laikė tai patogiu Lietuvos-Lenkijos valstybės silpninimo įrankiu.

Po 1764 m. liberum veto praktiškai nebuvo naudojamasi: vieno balso principas netrukdė seimų darbo. Sesijos darbo pradžioje deputatai formuodavo „konfederaciją“, kad neleistų sustabdyti seimo darbo dėl naudojimosi liberum veto teise.

Liberum veto buvo panaikinta 1791 m. gegužės 3 d.- Ketverių metų seimo priimta Konstitucija įtvirtino daugumos principą.

Šios, pirmosios Europoje, Konstitucijos pasiekimus anuliavo kitas konfederacijos seimas, sušauktas Gardine 1793 m.