Urbanizacija

Urbanizacijos procese galima išskirti keturis pagrindinius aspektus: demografinį, teritorinį, ekonominį ir socialinį:

• Demografinė urbanizacija – žmonių migracija iš kaimo į miestą, jų kaupimasis miestuose, nuolatinis santykinis miestiečių daugėjimas;
• Teritorinė urbanizacija – miestų ploto, jų talpumo, susijusio su spartėjančiomis statybomis, didėjimas, naujų miestų ir miesto tipo gyvenviečių kūrimasis;
• Ekonominė urbanizacija – nuolatinis žmonių, dirbančių ne žemės ūkio darbus, daugėjimas, buvusių kaimiečių persiorientavimas į miestietiškas profesijas;
• Socialinė urbanizacija – iš kaimo į miestą atvykusių žmonių persiėmimas miestietiška gyvensena, taip pat miestietiškų gyvenimo modelių (ekonominių, visuomeninių, kultūrinių) skverbimasis į kaimą.

Lietuvos urbanizaciją galima suskirstyti į tris etapus. Pirmasis – nuo XI–XIII a.^[1] iki 1918 m., antrasis – sovietmetis ir trečiasi etapas prasideda po nepriklausomybės paskelbimo.

Pirmojo etapo urbanistinės raidos periodus galima chronologizuoti pagal Lietuvos ekonominio ir politinio vystymosi istorinius laikotarpius:^[2]

1. iki centralizuotos valstybės susidarymo (XIII a. pradžios);
2. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) ekonominės ir politinės galios stiprėjimo (nuo XIII a. pradžios iki XVI a. vidurio);
3. ekonominio ir kultūrinio klestėjimo (nuo XVI a. vidurio iki XVII a. vidurio);
4. valstybės smukimo (nuo XVII a. vidurio iki 1795 m.);
5. Lietuvos prisijungimo prie carinės Rusijos imperijos (nuo 1795 m. iki 1918 m.).

Sovietinis urbanizacijos modelio įgyvendinimas priklausė nuo gyvenvietės dydžio, o pastarasis priklausė nuo valstybinių institucijų suplanuoto prieinamo būsto fondo kiekio bei teritorinio planavimo. Lietuvos modernaus miesto sovietmečiu vystymąsi sąlygojo demografinis kontekstas. Pokario Lietuvoje dauguma gyventojų gyveno vis dar kaimiškose teritorijose.^[3] Sovietinio modelio tikslas buvo tolygiai apstatyti visą Lietuvą (monolitiniais daugiaaukščiais).^[4]

Modernusis Lietuvos miestas tai yra sovietinio laikotarpio industrinis miestas, kuriame galioja dauguma sovietinio miesto apibrėžimų. Dėl sąlyginai mažos populiacijos LTSR pagrindiniai miestai intensyviausiu industrializacijos laikotarpiu niekada neperkopė miesto zonos tipo, t. y. didžiausi miestai priklausė vadinamajai miesto mikrorajonų kategorijai net ir su didžiausiu tuometiniu LSSR miestu – Vilniumi (apie 580 000 gyventojų 1975 m.). Pagal to meto urbanistų planus, visi dabartinės Lietuvos miestai atitiko 6–7-ojo dešimtmečių modelius. Miesto viešojo transporto plėtra taip pat atitiko tuometinę politiką. Miesto autobusų tinklas buvo išplėstas iki troleibusų transporto tik Kauno ir Vilniaus miestuose, kurie perkopė 300 000 gyventojų ribą.^[5]

1959 m. Lietuvoje buvo paskelbtas „Septynmečio planas“ – sparčiausias ir intensyviausias modernizacijos etapas Lietuvos istorijoje (1959–1965). 1953–1954 m., po Stalino mirties pripažinus, kad SSRS ekonomika yra atsilikusi ir neefektyvi, kritikų žvilgsniai nukrypo į „netolygų gamybinių jėgų išdėstymą“ ir „per didelį pramonės koncentravimą didžiuosiuose miestuose“. Nedelsiant pradėta masiškai taikyti rajoninio planavimo principus: stabdyti didelių miestų augimą, pradėti jų išskirstymą ir naujų miestų-palydovų kūrimą, intensyviau vystyti mažus ir vidutinius miestus, visų pirma statant juose pramonės įmones, o laisvas teritorijas panaudojant gyvenamajai statybai.^[6]

Lietuvos nepriklausomybės atgavimas žymi kitokios modernybės ir kartu urbanizacijos modelio įgyvendinimą, kuris apibrėžtinas kaip sovietinio urbanizacijos modelio dekonstrukcija.^[3] Taip pat vykdoma sovietinių namų renovacija. Reikia paminėti, kad po sovietinio laikotarpio urbanizacijos etapui prisikiriami dar keli svarbūs procesai:^[4]

1. Kėlimasis į priemiestį ir didmiesčius;
2. Visur kitur krenta gyventojų skaičius ir silpna ekonomika;
3. Neišplėtoti priemiesčiai.

• Sąrašas:Šalys pagal miestuose gyvenančių žmonių procentą