Europinis upinis ungurys

Europiniai upiniai unguriai yra intensyviai migruojanti žuvų rūšis, apsigyvenantys viso Europos žemyno upėse ir pakrantėse kur yra atviras išėjimas į jūras. Ungurių lervos išplinta žemyno pakrančių zonose ir gėlo vandens sistemose, ir kol maitinasi, auga – čia gali išbūti iki 50 metų,^[3] o tapę “sidabriniais“ unguriais – ruošiasi sugrįžti į Sargaso jūrą.^[4]

Paplitę Europoje (išskyrus Baltarusijos didžiąją dalį, šiaurės vakarinę Ukrainą ir didžiąją Rusijos europinę dalį, joje aptinkami tik jos Europinės dalies šiaurvakarių ir pietvakarių pakraščiuose), Azorų salose, Artimųjų Rytų šiaurvakariuose, Kanarų salose, Šiaurės Afrikoje.^[5] Tai katadrominės žuvys, todėl didžiąją savo brandaus gyvenimo dalį praleidžia gėlavandenėse upėse, upeliuose ir upių estuarijose,^[2] iki kol per Atlanto vandenyną įveikę 5000–7000 km sugrįžta į Sargaso jūrą neršti ir dėti ikrų.

Skaičiuojant nuo 1980 m. europinių upinių ungurių populiacijos gausa XXI amžiaus antrame dešimtmetyje yra labai sumažėjusi.^[6]

Naujausi DNR genomo tyrymai rodo, kad europiniai upiniai unguriai yra izoliuoti per atstumą, o tai reiškia, kad tarp jų vyksta neatsitiktinis poravimasis ir ribotas genų judėjimas, kurie gyvena skirtingose geografinėse vietovėse. Manoma, kad egzistuoja trys genetiškai skirtingos europinių upinių ungurių subpopuliacijos:^[7]

1. Šiaurės Europos subpopuliacija (daugiausia Islandijos saloje gyvenantys unguriai);
2. Vakarų Europos subpopuliacija (įskaitant Baltijos, Viduržemio ir Juodąją jūras);
3. Pietų subpopuliacija (gyvenantys Maroke).

Gyvena pavieniui savo teritorijose, nors retkarčiais pastebimi europinių upinių ungurių jauniklių būriai, kas yra masinė reakcija tik į išorines sąlygas, o ne aktyvus jų susibūrimas. Priklausomai nuo konkretaus ungurio gyvenimo ciklo, jie gyvena jūrose bei gėlo ir apysūrio vandens telkiniuose. Paprastai europiniai upiniai unguriai aptinkami 0-700 m gylyje, dažniausiai vandenyno, jūros ar upės, kurioje gyvena, dugne.^[8][7] Vidutiniškai 5-20 metų gyvena gėluose ir apysūriuose vandenyse (upėse, pakrančių lagūnose ir ežeruose), kol grįžta į jūrą vienam kartui neršti ir joje miršta.^[9]

Tokie veiksniai kaip vandens greitis ir gylis turi tam tikrą įtaką unguriams. Yra įrodymų, kad mažesni unguriai (mažesni nei 300 mm bendro kūno ilgio) pirmenybę teikia didesniam nei 0,1 m/s-1 vandens srovės greičiui. Tačiau, priešingai, vidutinio ir didelio dydžio unguriai (kūno ilgis didesnis nei 300 mm) vandens greičiui pirmenybės neteikia. Šie didesni unguriai renkasi gilesnes vandens telkinių vietas, o mažesni – seklesnį vandenį. Tačiau yra daug šio dėsningumo išimčių.^[10]

Europinių upinių ungurių pasiskirstymas gali būti labiau dėsningas bent jau gėluose vandenyse. Vandens augalai, povandeninės šaknų sistemos, sumedėjusios nuolaužos, prieplaukų atramos, vandens telkinio statūs krantai ir kanalo įrangos – visa tai yra fizinės struktūros, kurias unguriai gali naudoti kaip prieglobstį ar pasalos vietą pasigauti grobį.^[10]

Elveriai ir kiti labai maži upiniai europiniai unguriai naudojasi smulkiu vandens telkinio substratu – pavyzdžiui dumblu, į kurį įsikasa. Daug mažų unguriukų slepiasi vandens telkinio dumblingose vietose arčiau kranto, taip pat tarp kitų struktūrų, pavyzdžiui, panirusių šaknų sistemų, sumedėjusių nuolaužų, akmenų ir riedulių, arba šalia jų. Bet kuomet unguriai tampa didesni, jie renkasi vietas tarp didesnių akmenų ir riedulių, kuriose yra pakankamai vietos jiems šalia jų pasislėpti.^[10]

Vandens augalai gali būti gera buveinė daugeliui vandens gyvių, įskaitant daugeliui žuvų rūšių. Ne išimtis ir šie unguriai, tačiau ir čia pastebimas mažų ir didelių ungurių pasiskirstymas. Mažesni unguriai sugeba manevruoti per tankias šaknų sistemas ir augalus, kur tarpai tarp augalų yra gana maži. Didesniems unguriams tai padaryti sunku, todėl, nors jų ir galima aptikti tankiuose vandens augalų pakraščiuose, jie negali prasiskverbti toliau. Todėl mažesnių ungurių gali būti gausu tarp vandens augalų, o didesnių pasitaiko mažiau.^[10]

Vandens telkiniuose esančios fizinės struktūros, kurios sudaro tinkamo dydžio prieglobstį unguriams, yra svarbus jų buveinės komponentas. Jei tokių struktūrų nėra, unguriai bus labiau pažeidžiami plėšrūnų. Taip pat yra duomenų, kad vandens telkinių struktūrinis nevienalytiškumas daro įtaką čia gyvenantiems kitiems bestuburiams, kurie yra svarbus daugelio ungurių mitybos šaltinis.^[10]

Iki šiol surinkti duomenys rodo, kad vandens telkiniai, kuriuose unguriai turi mažai prieglobsčio (vandens dugne akmenų, medžių šaknų, kitokių kliūčių) – jie yra prastos kokybės buveinės šiai rūšiai, tad jų populiacijos tankumas tokiose vietose yra palyginti mažas.^[10]

Lietuvoje europiniai upiniai unguriai gyvena daugiausia Kuršių mariose, rečiau upėse ir ežeruose. Mėgsta dumblingas, užžėlusias vietas.^[11][12]. Pamaryje žvejojami ir pardavinėjami daugiausia rūkyti.

Europinių upinių ungurių fosilijos rodo, kad unguriai gyvuoja daugiau nei 70 milijonų metų – jie išgyveno dinozaurų erą, kelis ledynmečius ir kitus didelius klimato pokyčius, tačiau dabar šiems unguriams kyla rimtas pavojus daugiausia dėl šių grėsmių:^[13]

• Užtvankos ir hidroelektrinių turbinos trukdo migracijai ir žudo ungurius;
• Nelegali jų žvejyba;
• Komercinė ir mėgėjiška žvejyba nukreipta prieš migruojančius ungurius į jų nerštavietes;
• didelis parazitų kiekis;
• Didelis vitamino B trūkumas;
• Sunaikintos esamos ir mažėjantis tinkamų gėlavandenių buveinių kiekis;

Gilinami vandens telkiniai, ar juose šalinama priekrantės žolinė augalija, kurios šaknys yra vandenyje, akmenys ir kiti didesni rieduliai, medžių liekanos, siekiant sumažinti potvynių riziką – taip yra mažinamas europiniams upiniams unguriams, žinoma, ir kitoms rūšims tinkamų gyventi buveinių skaičius.^[10]

Grėsmę europiniams upiniams unguriams kelia ne tik legali, bet ir nelegali žvejyba. Ypač daug problemų kelia jų žvejyba Švedijoje ir Danijoje, kuriose didžiausio masto nelegali žvejyba vykdoma ties Baltijos jūros sąsiauriais Danijoje ir pietinėje Švedijos pakrantėje. Vien per du su puse mėnesio 2014 m. Švedijoje ir Danijoje patikrinimų metu buvo pašalinta virš 1300 spąstų ir tai veikiausiai yra tik nedidelė dalis. Skaičiuojant vidutinį tokiais spąstais sugaunamą žuvų kiekį, tai reiškia, kad nelegaliai sužvejojama daugiau nei 100 000 subrendusių ungurių per metus. Tikrasis skaičius tikriausiai yra kur kas didesnis, nes aptinkama veikiausiai tik negausi dalis spąstų.^[14]

Kasmet Europoje sugaunama 15-17 tonų “stiklinių“ unguriukų, kurie auginami žuvininkystės ūkiuose ir galiausiai parduodami. Vien 2014 ir 2015 m. į Aziją nelegaliai importuota apie 20 tonų “stiklinių“ unguriukų, kurių 1 kg gali kainuoti 1200–1500 JAV dolerių.^[15]

Skaičiuojant XXI a. antruoju dešimtmečiu, per pastaruosius 40 metų į Europą migruojančių šių ungurių skaičius sumažėjo maždaug 95%.^[16]

Europinių upinių ungurių populiacijos nykimas yra nesulyginamas su jokių kitų žuvų situacija. Šios rūšies jaunų žuvų, kurios po pirmųjų metų Atlanto vandenyne pasiekia Baltijos jūros vandenis, skaičius sumažėjo 97%.^[13]

Lyginant su buvusia situacija 1960–1970 metais, 2015 m. jaunų unguriukų migracija į Šiaurės jūrą sumažėjo 99 proc. Dėl šios priežasties mokslininkai ir visuomeninės organizacijos ragina visiškai uždrausti tikslinę šios rūšies žvejybą bei sumažinti kitas šiai rūšiai keliamas grėsmes, pavyzdžiui, hidroelektrinių sukeliamą žalą.

Baltijos jūros regionas yra ypač svarbus, nes dauguma europinių upinių ungurių patelių čia išauga į stambius individus, kurios yra labai svarbios sėkmingam jų nerštui. Iki šiol žmonės negali auginti europinių upinių ungurių, nes nėra atskleista jų neršto paslaptis. Visi žuvininkystės tvenkiniuose auginami europiniai upiniai unguriai iš tikrųjų yra sugaunami jauni ir taip auginami nelaisvėje^[13] – kurioje neneršia.

Paprastos priemonės, pavyzdžiui, riedulių krūvos ar didelės sumedėjusios nuolaužos, gali labai padėti vietinėms ungurių populiacijoms. Kitos, brangesnės, galimybės – tai prie upių prijungtų pelkių ir arba tvenkinių sistemų sukūrimas.^[10]

 

Jų kūnas ilgas, panašus į gyvačių kūno formą. Ant nugaros turi vieną ilgą peleką.^[2] Galva maža. Akys nedidelės, išsidėsčiusios virš žiočių kampų. Lytiškai subrendus, europiniams upiniams unguriams išsiplečia akys, jie praranda gebėjimą maitintis.^[8] Oda stora, gleivėta.

Patelės paprastai būna gerokai didesnės už patinus. Didžiausias paskelbtas europinio upinio ungurio tiksliai nenustatytos lyties individo, bet manoma kad patino ilgis buvo 122 cm, patelės – 133 cm.^[7] Didžiausia užregistruota patelės masė – 6 599 g.^[8] Įprastai patinėlių kūnas 35 cm, patelių 50 cm.^[7] Galbūt gali išaugti iki 1,5 m.^[17] Svoris dažniausiai 1-2 kg,^[16] rečiau pasitaiko 3,5–6,5 kg.^[2] Europinių upinių ungurių augimas didėja priklausomai nuo temperatūros – sūriame vandenyje augimas yra spartesnis nei gėlame.^[5]

Europinio upinio ungurio veisimasis paaiškėjo tik XX a. pradžioje. Europinis ungurys turi penkis gyvenimo etapus ir kiekviename iš jų jo išvaizda labai pasikeičia.

Pirmasis ciklas – Leptocephalus lervutės:
Europinių upinių ungurių lervutės anksčiau buvo laikomos atskira žuvų rūšimi Leptocephalus brevirostris. Europinių upinių ungurių patelės deda ikrus giliuose mėlynuose Sargaso jūros vandenyse. Iš jų išsiritusios kelių milimetrų ilgio^[3] permatomos, skaidrios, lapo formos lervutės dreifuoja planktone^[17]. Išsiritusios lervutės yra visiškai savarankiškos ir savarankiškai susiranda maisto.^[8] Jų 5000 kilometrų dreifuojanti kelionė pasroviui Golfo srovę kol per Atlanto vandenyną pasiekia Europos^[6][18] ir Šiaurės Afrikos krantus trunka vidutiniškai 7-11 mėnesių, tačiau šis etapas gali užtrukti net trejus metus.^[2] Per šitą laiką kiekviena lervutė pamažu, milimetras po milimetro auga.^[3]

Antrasis ciklas – stikliniai unguriai:
Pasiekę Europos ir Šiaurės Afrikos krantus, tampa į piršto ilgio (sugauti Nyderlanduose 5,4-9,2 cm ilgio^[5]) beveik permatomus, skaidrius miniatiūrinius “stiklinius“ unguriukus, kurie tęsia kelionę į žemynų gilumą.^[16] Jie pasklinda po pakrančių ir upių estuarijų buveines, o daugybė individų kartu dideliais būriais keliauja į gėlavandenius upių ruožus.^[10]

Stikliniai unguriai vandenyje orientuojasi pagal nuo potvynio fazės priklausantį magnetinį kompasą, tačiau buvo nežinoma, ar jų magnetinė kryptis yra įgimta, ar įsidėmėta migracijos metu. Buvo patikrnta hipotezė, kad nuo potvynio ir atoslūgio priklausanti magnetinio kompaso kryptis stikliniams unguriukams įsimenama estuarijose, kuriose jie susitelkia. Prieš jų migravimą į žemyno gilumą, Austevolo salyne (Norvegija) buvo surinkti 222 stikliniai unguriai iš estuarijų tekančių skirtingomis kryptimis ir buvo stebima jų orientacija magnetinėje laboratorijoje, kurioje bandymų metu buvo pasukta magnetinė šiaurė. Per šį bandymą stikliniai unguriai orientavosi į vyravusios potvynio ir atoslūgio srovės, tekėjusios jų ankstesnio susitelkimo estuarijose, magnetinę kryptį. Taip buvo išaiškinta, kad stikliniai unguriai naudojasi savo magnetiniu kompasu, kad įsimintų potvynių ir atoslūgių srovių magnetinę kryptį. Šis mechanizmas jiems gali padėti išlaikyti savo padėtį estuarijose ir migruoti prieš srovę.^[6]

Trečiasis ciklas – elveriai:
Patekę į gėluosius vandenis ir migruodami prieš srovę jie virsta pigmentuotu geltonai rudu, 10 cm ilgio elveriu. Jie išsisklaido po pasirinktas buveines ir gyvena gėlavandenėse upėse ir upeliuose, ežeruose, upių žiotyse ar pakrančių vandenyse. Tai yra tarpinė stadija.^[10][16] Šiame gyvenimo cikle jie panašūs į suaugusius, tik yra miniatiūriniai.

Ketvirtasis ciklas – geltonieji unguriai:
Jiems subrendus gėluose vandenyse, jų pilvukai tampa geltoni, todėl jie vadinami “geltonaisiais“ unguriais. Jų akys išlieka palyginti mažos, su išskirtiniu tamsiu viduriu. Jų žandikaulis tampa platus ir galingas. Žiaunos mažos ir beveik visiškai paslėptos. Išilgai visos nugaros ir pilvo tęsiasi ploni, minkšti pelekai. Galiausiai jo oda pasidengia pigmentu, nusidažančiu rudais, geltonais ir pilkais atspalviais, bei pasidengia mažyčiais žvyneliais, kurių neįmanoma nei pamatyti, nei apčiuopti. Tampa tvirtu ir raumeningu unguriu.^[3]

Gėluose vandenyse „geltonieji unguriai“ nuolat plaukia prieš srovę, kuriuos čia migruoti skatina žemesnė temperatūra ir žemesnis druskingumas.^[2] “Geltonieji“ unguriai taip pat gali lengviau migruoti, kai tam įtakos turi populiacijos spaudimas upių žemupiuose. Atplaukę į sūrokus arba gėluosius vandenis “geltonieji“ unguriai maitinasi ir auga. Čia subręsta reprodukciniu požiūriu patinai per 6-12 metų, patelės per 9-20 metų.^[8][17] Šioje stadijoje jie gali išlikti daugiau kaip 20 metų. Išmatuotų Nyderlanduose kūno ilgis siekė nuo 6,9 cm iki 133 cm.^[5]

Geltonieji unguriai sugeba judėti sekliausiuose, labiausiai vandens žoline augalija apaugusiuose vandenyse, taip pat ir sparčiausiose srovėse. Jie gali plaukti per drumstus ežerus ir ramius upelius, laukinėmis upėmis ir drungnais tvenkiniais. Prireikus gali plaukti per pelkes ir griovius arba gali išlipti į sausumą ir šliaužti per drėgnus krūmus ir žolę link naujų vandenų, ir tai gali užtrukti valandų valandas. Jis gali migruoti tūkstančius kilometrų, nesustodamas ir kol apsistos jam patinkančioje buveinėje. Šiems namams daug nereikia – jam pakaks dumblingo upelio ar ežero dugno, tik pageidautina su akmenimis ir įdubimais, kur galima pasislėpti, ir rasti pakankamai maisto. Suradęs sau buveinę, jis ten pasilieka metai iš metų ir paprastai klaidžioja vos kelių šimtų metrų spinduliu. Jei kokios išorinės jėgos jį perkelia, jis visada kuo greičiau grįžta į savo pasirinktą buveinę. Yra žinoma, kad mokslininkų sugauti unguriai, paženklinti radijo siųstuvais ir paleisti į laisvę už daugelio kilometrų nuo sugavimo vietos, po savaitės ar dviejų sugrįžo ten, kur buvo rasti ir sugauti pirmą kartą. Aktyvųjį savo gyvenimo etapą jie paprastai gyvena vieni, leisdami savo veiklą nulemti slenkantiems metų laikams. Kai temperatūra nukrenta, jie gali ilgai gulėti nejudėdami purve, visiškai pasyvūs, kartais susipainioję kartu su kitais unguriais kaip netvarkingi siūlų kamuoliai.^[3]

Penktasis ciklas – sidabriniai unguriai:
Paskutiniais metais, nuo balandžio iki liepos mėnesio vyksta priešmigracinė sėsli geltonoji fazė, rugpjūtis yra pereinamasis mėnuo, o nuo rugsėjo iki lapkričio mėnesio – migracinė sidabrinė fazė. Geltonųjų ungurių virtimas „sidabriniais“ unguriais vadinamas sidabravimu ir vyksta prieš migraciją^[19]. Ungurių kūnas tarsi specialiai prisitaiko prie netrūkus prasidėsiančios ilgos ir tolimos kelionės sąlygų. Šiuo metu jiems išnyksta neryški ir neapibrėžta gelsvai ruda jo odos spalva, ji tampa aiškesnė ir ryškesnė, nugara patamsėja ar tampa juoda, o šonai – sidabriniai, paženklinti juostelėmis^[3] ir pabalsta pilvas. Taip pat šiame vystymosi cikle išsiplečia jų akių plotis ir jos tampa mėlynos kad geriau matytų vandenyno gelmėse, pailgėja krūtinės pelekai kurie tampa ir galingesni, kad prisitaikyti plaukti vandenynuose. Fiziologiniai pasikeitimai į sidabrinį ungurį fazėje apima ir padidėjusią raumenų galią, kad būtų taupoma energija migraciniu gyvenimo etapu kuomet jie nesimaitina^[4] – kadangi virškinimo sistema išsijungia, skrandis sunyksta, todėl nuo šiol visą reikalingą energiją ungurys gaus iš turimų susikaupusių riebalų atsargų. Šiuo laikotarpiu išsivysto jo dauginimosi lytiniai organai, o jo kūnas prisipildo ikrų ir pienių. Tad jokie kiti pašaliniai trūkdžiai ungurių negali atitraukti nuo paskutinio jų gyvenimo tikslo.^[3]

Gėluose vandenyse užaugę „sidabriniai“ unguriai pradeda migruoti atgal į Sargaso jūros gelmes. Į nerštavietes migruoja ištisus metus, bet daugiausia antroje metų pusėje. Kaip manoma, unguriai migruoja pasroviui nakties metu esant Jaunaties Mėnulio fazei ir ypač per potvynius^[17]. Remiantis atliktu šimtu ungurių stebėjimu penkiose Europos vietovėse – penkerių metų tyrimo duomenys rodo, kad dauguma europinių upinių ungurių migruoti pradeda rugpjūčio-gruodžio mėnesiais. Naktį migruoja 200 m, dieną 600 m gyliuose, galbūt siekiant išvengti plėšrūnų.^[7] Per parą nuplaukia apie 48 km, įskaitant, kuomet plaukia giliai pasinėręs.^[3] Vis dėlto jų migracijos laikas ir greitis skiriasi, todėl tik patys greičiausieji atvyksta laiku, kad pavasarį Sargaso jūroje pasiektų neršto piką, o kiti atplaukia daug vėliau ir neršia tik kitą sezoną.^[20] Subrendusios patelės 1 kg kūno svorio turi 3 mln. ikrelių.^[17] Nors tikrasis nerštas niekada nebuvo stebėtas, bet manoma, kad jis vyksta tik Sargaso jūroje kovo-birželio mėnesiais,^[7] kitais šaltiniais teigiama, kad neršimas vyksta žiemos pabaigoje ir pavasario pradžioje^[8] besitęsenčioje 2000 km pločio teritorijoje esančioje maždaug tarp 70° ir 50° vakarų ilgumos dienovidinių.^[21] Neršia tik kartą per gyvenimą, po to žūva.^[20]

Ši rūšis slapukė ir aktyvi naktį, o dieną mieliau mėgsta tūnoti įsiraususi po dumblu ar po akmenimis. Priklausomai nuo jų gyvenimo tarpsnio, sutemus europiniai upiniai unguriai išplaukia iš slėptuvių ieškoti maisto. Jų mityba įvairi, ją sudaro jūros, upių žiočių ir gėlo vandens gyvūnija, tačiau pagrindinis maistas – bestuburiai (ypač moliuskai ir vėžiagyviai) ir žuvys. Taip pat minta negyvomis žuvimis. Maži unguriukai minta vabzdžių lervomis, moliuskais, kirmėlėmis ir vėžiagyviais. Didesnių individų mitybą daugiausia sudaro kitos žuvys. Šaltaisiais mėnesiais nesimaitina.

Per šaltuosius metų mėnesius įminga, išgyvena nuo 0 ºC iki 30 ºC temperatūrose.^[17] Europiniai upiniai unguriai yra nepaprastai judrūs – puikūs plaukikai, tačiau jie turi ir įspūdingų laipiojimo gabumų, todėl gali įveikti kliūtis, pavyzdžiui, keliaudami prieš srovę įveikia vandens užtvankas. Yra net pranešimų, kad europiniai upiniai unguriai išplaukia iš vandens ir atšliaužę į laukus minta šliužais ir kirmėlėmis.^[2]

Europinių ungurių gyvenimo trukmė priklauso nuo brendimo laiko, nes subrendę ir išneršę unguriai miršta. Europiniai unguriai gali neršti jau 7 metų amžiaus.^[8] Jų vidutinė gyvenimo trukmė 10-20 metų. Didžiausias nurodytas akvariume laikomo egzemplioriaus amžius buvo 85 metai.^[17] Nelaisvėje vidutiniškai gyvena apie 55 metus.^[2] 2014 m. buvo skelbta, kad nelaisvėje laikytas nugaišo seniausias pasaulyje europinis upinis ungurys, kuris išgyveno 155 metus.

Europinius upinius ungurius apart žmonių, gaudo garniniai (Ardeidae), kormoraniniai (Phalacrocoracidae) paukščiai, stipinpelekės žuvys (Actinopterygii),^[8], paprastosios vėgėlės (Lota lota) ir paprastosios ūdros (Lutra lutra),^[10] paprastieji jūriniai ereliai (Haliaeetus albicilla).

Europinis upinis ungurys yra buvęs dirbtinai sukryžmintas su japoniniu upiniu unguriu (Anguilla japonica)^[17]

Europinių upinių ungurių kraujas yra nuodingas, tačiau verdant nuodai sunaikinami. Įrodyta, kad nelaisvėje laikomas sidabrinis ungurys be jokio maisto gali išgyventi iki ketverių metų.^[3]

•  
  Leptocephalus lervos stadijos
•  
  Leptocephalus lerva
•  
  Viena iš vystymosi ciklo stadijų - stikliniai unguriai
•  
  Plaukiantis stiklinis ungurys
•  
  Europinis upinis ungurys Pormos upėje, esančioje Ispanijos Leono provincijoje
•  
  Europinio upinio ungurio paskutinė vystymosi stadija - sidabrinis ungurys
•  
  Europiniai upiniai unguriai
•  
  Piešinys iš Francis Day 1880-1884 m. knygos The fishes of Great Britain and Ireland (Didžiosios Britanijos ir Airijos žuvys)^[22]
•  
  Europinis upinis ungurys tapęs pilkojo garnio auka
•  
  Europinis upinis ungurys tapęs paprastojo jūrinio erelio auka
•  
  Rūkyti europiniai upiniai unguriai

• Elektriniai unguriai
• Lietuvos žuvų rūšių sąrašas

• eol.org / European Eel (apie europinį upinį ungurį straipsnis anglų k.)
• shutterstock.com / Underwater footage. European Eel (Anguilla anguilla) – Aegean Sea Coast. Sithonia Halkidiki, Greece. (Povandeninė filmuota medžiaga. Europinis upinis ungurys (Anguilla anguilla) plaukiojantis Egėjo jūros Graikijos pakrantėje)
• youtube.com / European Eel – Worldfish Migration day (Europinis upinis ungurys)

Vikiteka: Europinis upinis ungurys – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikižodynas

 

Laisvajame žodyne yra terminas ungurys