Saksų veidrodis

 

Saksų veidrodį ministerialis Eike von Repgow savo valdovo grafo Hoyer von Falkenstein pavedimu sudarė apie 1220–1233 m. Siekta užfiksuoti tuometines (įskaitant paprotines) teisės normas. Pavadinimas „Saksų veidrodis“ aiškintinas analogija: kaip veidrodyje atsispindi atvaizdas, į kurį galima pažiūrėti, taip ir saksai turėjo turėti rinkinį, į kurį pažvelgę, galėtų „atskirti teisę nuo neteisės“. Repgovo rinkinys – to meto teisinė naujovė, neįprastas dalykas. Saksų veidrodis – privačiai sudarytas sąvadas (bet ne įstatymas).^[1]

Repgovas užrašė iki tol iš lūpų į lūpas perduodamą teisę, galiojusią saksų gyvenamojoje teritorijoje. Kartu sukūrė naują teisės šaltinį, įtvirtindamas ne tik esamą teisę, bet ir kitas nuostatas.^[1]

2005 m. Kanonistas Peter Landau, peržiūrėjęs cistersų Altcelos vienuolyne saugomas knygas ir palyginęs su Repgovo šaltiniais, priėjo išvadą, kad rinkinys tikėtinai galėjo būti sudarytas Altcelos apylinkėse.

Teisės rinkinio struktūra asociacinė bei plastinė, sistematika šiuolaikine prasme nebūdinga. Saksų veidrodis buvo tarsi teisinė atsvara romėnų teisės recepcijai; veidrodyje surinktos germaniškosios teisės normos, tačiau jame buvo ir biblinės bei romėnų teisės normų, jaučiama ir bažnytinės teisės įtaka. Saksų veidrodis apėmė 2 teisės sritis (žemės teisė ir lenų teisė).

 

Saksų veidrodis – vienas pirmųjų prozos kūrinių vokiečių kalba; liudija apie rašytinės vidurio žemaičių vokiečių kalbos vienodinimą. Tai pirmasis tokios apimties vokiškas teisinis dokumentas, parašytas ne lotynų, bet vokiečių kalba (egzistavo ir lotyniškoji rinkinio versija, tačiau apie ją mažai žinoma, rašytinis variantas neišliko).

Saksų veidrodis paplito Vokietijos imperijos teritorijoje, išpopuliarėjo, įgijo teisinę galią, prilyginamą kone įstatymui. Rinkinys buvo plačiai glosuotas, komentuotas; teismuose kai kada remtasi netgi rinkinio glosomis. Teisės rinkinio legitimumo lygį kėlė ir tai, kad tai buvo realiai veikianti, patikrinta bei išbandyta teisė.

Normos palyginti greitai paplito ir Europoje (Nyderlandai, Baltijos valstybės). Saksų veidrodis tapo pavyzdiniu teisės normų rinkiniu. Vėliau pasirodė kiti „veidrodžiai“ – Augsburgo saksų veidrodis, Vokietijos saksų veidrodis, Švabų veidrodis ir nemažai spaudinių lenkų kalba. Paplitimą paskatino ir Magdeburgo teisė, įkūrus miestus Rytinėje Europoje, suteikus miesto teises (Bohemija, Slovakija, Latvija; LDK – Lenkija, Lietuva, Baltarusija, Ukraina).

Prūsija taip pat perėmė normas. Saksų veidrodis galiojo iki pat Prūsų žemės teisyno priėmimo 1794 m. Saksonijoje – iki Saksonijos civilinio kodekso 1865 m., Saksonijoje-Anhalte ir Tiuringijoje veidrodis galiojo iki pat 1900 m. Vokietijos civilinio kodekso įsigaliojimo. Svarbus jurisdikcinėje bei teisės taikymo veikloje.

Saksų veidrodis praktinės reikšmės neprarado ir XX a. Vokietijos privatinėje teisėje. 1932 m. Leipcigo imperijos teismas citavo rinkinį bei iš dalies rėmėsi juo. Nė vienas vokiškas teisės rinkinys niekada nebuvo taip plačiai paplitęs, įtakojęs užsienio teisės bei taip ilgai galiojęs.

• Paul Kaller: Der Sachsenspiegel. Übertragung ins Hochdeutsche. Verlag C. H. Beck, 2. Auflage, München 2007, ISBN 3-406-48921-4.
• Heiner Lück: Über den Sachsenspiegel. Entstehung, Inhalt und Wirkung des Rechtsbuches, 2. Auflage, Janos Stekovics, Dößel (Saalkreis) 2005, ISBN 3-89923-093-0
• Peter Landau: Der Entstehungsort des Sachsenspiegels. Eike von Repgow, Altzelle und die anglo – normannische Kanonistik, in: Deutsches Archiv 61 (2005), S. 73–101

Vikiteka: Saksų veidrodis – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• Iliustracijos, rankraštis Archyvuota kopija 2007-10-15 iš Wayback Machine projekto.
• Volfenbiutelio saksų veidrodis