Ra

Iš pradžių Ra buvo vietinis Heliopolio dievas. III tūkst. pr. m. e. Ra kultas paplito po visą senovės Egiptą. Ra Gimdo Dangų ir Žemę, visus daiktus ir reiškinius, metų laikus ir valdovus. Žmonės yra Ra ašaros, jo kaimenė, jo atvaizdai, sukurti pagal dievo paveikslą. Su Ra tapatinami visi kiti dievai, todėl teigiama, kad jis turi milijonus pavidalų, pasireikšdamas netgi Egipto gamtovaizdžiu.

Vykstant sinkretizmo procesui, Ra susiliejo su kitais saulės dievais – Amonu, Amonu Ra, Atumu, Atumu Ra, Horu (Ra Horachutis). Pasakojimuose apie Ra ir įvairius jo įsikūnijimus, pastebima monoteistinių tendencijų, kurias apibūdina formulė: „Aš esu Chepris (gr. Heperas) iš ryto, Ra – vidudienį, Atumas – vakare“.

Amono Ra pavidalu vadinamas vienu vieninteliu dievu, kuris viską sukūrė, yra daugiarankis, maitina visus gyvius ir žino kiekvieno esinio vardą.

Atumo pavidalu ilsisi slaptajame lotoso pumpure Nun gelmėse.

Atumo Ra pavidalu pasirodo kaip gimstantis skarabėjas, pats save sukurdamas kaip pirmapradę triadą ir eneadą. Pirmiausia Atumas Ra sukuria pirmapradę Visatą, sudarytą iš 12 provincijų su centru dangiškajame Heliopolyje. Pasirodo Saulės disko ir Ben Beno akmens pavidalu virš pirmapradžio kauburio. Plaukdamas Saulės laivu, nustato paros ir metų ritmus, įveikia tamsos galias simbolizuojamčią gyvatę Apep, todėl yra sielos pomirtinės kelionės ir dvasinio atgimimo provaizdis.

Ozyris susilieja su Ra, šitaip pranokdamas dausų pasaulio Duato, Ozyrio kūno plotmę ir tampa dvasine Akh šviesa.

Ra susijęs su valdovu ir jo valdžia. Tituluojant Egipto faraoną naudojama formulė „Ra sūnus“ (pirmasis ją panaudojo IV dinastijos valdovas Džedefra).

 

Ra (Ra Atumas, Amonas Ra) buvo vienas pagrindinių personažų įvairiuose senovės egiptiečių kosmogoninių ir teogoninių mitų variantuose, ypač Heliopolio variante, kuriame pasakojama, kad Ra Atumas pats save sukūrė iš Nuno, iš kurio iškilo amžinybės kalva Ben Benas, „kai dar nebuvo nei dangaus, nei žemės“, o vien tiktai nebūtis.

Atsiradus Ra Atumui, prasidėjo tikrasis pasaulio kūrimas, nes „aš (Ra Atumas) atsiradau, ir radosi būtis; paskui, man atsiradus, atsirado visos esybės, ir daugelis jų išėjo iš manęs“, taip pat aštuoni kiti eneados dievai. Ra yra pagrindinis soliarinių mitų, pasakojančių apie Ra ir (arba) jo sūnaus Šu Onurio kovą su milžinišku krokodilu Magu, kuris mėgina apversti saulės dievo laivą ir praryti pačią saulę, personažas. Dažniausiai saulės ir saulės dievo priešininkė yra gyvatė, pvz., „Sakmėje apie Apopo nuvertimą nuo sosto“ pasakojama, kad klajojęs per dieną po dangaus skliautą, į pavakarę Ra dieniniu laiveliu Mandžetu priartėja prie vakaruose, netoli Abido esančių kalnų, kur žiojėja anga į požemį. Ra persėda į naktinį laivelį Mesktetę, kuriuo keliauja per požeminį Nilą. Čia vidurnaktį Ra kaunasi su milžiniška gyvate Apopu, o įveikęs ją, keliauja toliau pradėti naujos dienos.

Ra, kaip demiurgas, saulės dievas ir faraonų globėjas, yra žmonėms gerą daranti ir gerą linkinti dievybė, bet bent jau kurį laiką, jis gali neapkęsti žmonių ir žmonijos. Apie tai pasakoja mitas „Žmonių sunaikinimas“, kuriame teigiama, kad tuo metu, kai Ra jau buvo senas, žmonės sumanė kažką piktą. Ra sukvietė sueigą ir paklausė, ką daryti. Dievų sueiga nutarė sunaikinti žmones ir pavedė tai padaryti deivėms Sekgmetei ir Hatorei. Visų žmonių nepavyko sunaikint, nes pats Ra užpylė žemę alumi, deivės pasigėrė ir pamiršo žudynes. Tai rodo, kad visi dievai yra susiję su žmonėmis ir be jų negali egzistuoti, kaip ir žmonės be dievų, taip atsirado gyvybiškai būtinas tarpusavio ryšys.

Ra yra susijęs su mirtimi bei mirusiųjų viešpatija, kur iš pradžių, kaip liudija archajiški Piramidžių tekstai, jis vaidino tokį pat vaidmenį, kokį vėliau Ozyris. Šiuose tekstuose Ra ir Ozyris kartais vaizduojami kaip priešybės: Ra yra šviesi dangaus dievybė, karaliaus „tėvas“, Ozyris – niūrus požemio valdovas. Nors ilgainiui senovės egiptiečių mirties bei pomirtinio pasaulio vaizdiniuose Ozyris nustūmė Ra į šalį, tačiau šis vis dar tebebuvo vienas iš mirusiųjų teismo kolegijos narių.

Labai aktyvus Ra vaidmuo archajiškuose valdovo mituose. Senosios Karalystės pasakų cikle apie 5-osios dinastijos karalių (XXV–XXIV a. pr. m. e.) kilmę ir atėjimą į valdžią ketvirtojoje pasakoje pasakojama, kad Ra žynio Rausero žmona Redžededetė pastojo nuo dievo Ra, Sachebų (miesto prie Heliopolio) valdovo. Ra jai paskelbė, kad trys Redžededetės sūnūs užims aukščiausiojo visoje žemėje valdovo vietą. Ra pranašystė išsipildė ir Redžededetės sūnūs tapo karaliais, naujos dinastijos pradininkais.