Polikarpas Girštautas

Nelegaliai įsigijęs bajorišką kilmę liudijančius asmens dokumentus Polikarpo Girštauto vardu, mokėsi Vilniaus 1-ojoje gimnazijoje, 1852 baigė Sankt Peterburgo medicinos akademiją, daktaras.^[1]

Nuo 1857 dėstė Varšuvos medicinos ir chirurgijos akademijoje, vėliau Varšuvos aukštojoje mokykloje ir Varšuvos universitete. Nuo 1859 m. profesorius. Laikraščio „Gazeta Lekarska“ redaktorius ir leidėjas. Per 1863-1864 sukilimą Varšuvos slaptosios karo gydytojų komisijos pirmininkas, vadovavo sukilėlių sveikatos priežiūrai ir sužeistųjų globai, sukūrė specialius partizaniniam karui pritaikytus chirurginius prietaisus.

1877 m. lapkričio 11 d. nužudytas piktadario, jo paties buvusio tarno Sročinskio. Profesoriui atminti 1880 m. Varšuvos universitete buvo įsteigta jo vardo stipendija.

M. Valančiaus užsakymu, 1855 m. išleido Žemaičių vyskupijos žemėlapį ir Mogiliavo arkivyskupijos žemėlapį,^[2] už kurį gavo 800 rublių honorarą. Žemaičių vyskupijos žemėlapis didelio formato (84x94 cm), 1:420 000 mastelio, apipavidalintas lenkų kalba, nes lietuviški rašmenys caro valdžios buvo draudžiami. Šis žemėlapis išlikęs, jį saugo Lietuvos mokslų akademijos biblioteka.

Darbą pradėjo nuo tuo metu turėtos kartografinės medžiagos kruopščios analizės ir stropios atrankos. Be abejo, naudojosi rusų generalinio štabo žemėlapiais, kuriuos Karo topografijos korpusas sudarinėjo iš Lietuvos teritorijoje atliktų lauko kartografavimo duomenų. Po 1830 m. Rusijos karo vadovybė jau turėjo 1:21 000, 1:42 000, 1:84 000, 1:126 000 ir 1:420 000 mastelio visos Lietuvos, atskirų gubernijų ir valstybės vakarų pasienio topografinius žemėlapius. P. Girštautas iš tų žemėlapių pasirinko sau tinkamo mastelio Kauno gubernijos žemėlapį, kuris geriausiai atitiko Žemaičių vyskupijos fizinės geografijos bruožus: miestų, miestelių, bažnytkaimių, kaimų, dvarų geografinį išsidėstymą, kelių, upių tinklo tankumą, pelkių, ežerų ir kitų geografinių objektų paplitimą.

Jis pavaizdavo svarbiausias upes, turinčias reikšmės kelionės sėkmei, parodė kelius, jungiančius gyvenvietes, kuriose buvo bažnyčios ir parapijų centrai. Kreipė dėmesį į tas vietas, kur keliai kirtosi su upėmis, nes pavasarį ar rudenį ištvinusios jų vagos užliedavo kelius ir apgadindavo tiltus. Tokiais atvejais pasitaikydavo netikėtumų ir nesėkmių. M. Valančiui lankant Šeduvos dekanato parapijas, važiuojant iš Vadaktų į Baisogalą per Kiršino upelio potvynių apgadintą tiltą, vyskupas su kelionės palydovu prelatu Bytautu nupuolė į upelį ir susižeidė. Vyskupui teko dieną kitą pasigydyti Baisogalos klebonijoje. Tuo metu vyskupijoje buvo 373 bažnyčios ir koplyčios, todėl žemėlapio autoriui teko intensyviai pasidarbuoti, kol surinko tokią gausią informaciją. Žemėlapis sudarytas vadovaujantis matematikos principais. Išbrėžtas kartografinis tinklas: ir dienovidiniai, ir lygiagretės nubrėžtos kas vienas laipsnis. Žemėlapio kartografinis vaizdas apribotas matematiniu ir dekoratyviniu rėmeliais. Tarp jų įrašytos skaitmeninių geografinių koordinačių reikšmės.^[3]

• Chirurgijos paskaitos ir refleksijos (Odczyty i spostrzeżenia chirurgiczne), 1869 m.
• Bendroji ir specialioji chirurgija (Chirurgja ogólna i szczególowa), 1860 m.