Petras Mazūras
Petras Mazūras | |
---|---|
Gimė | 1949 m. rugpjūčio 20 d. Šiaulaičiai, Šiaulėnų valsčius |
Veikla | Lietuvos skulptorius. |
Žymūs apdovanojimai | |
Petras Mazūras (g. 1949 m. rugpjūčio 20 d. Šiaulaičiai, Šiaulėnų valsčius) – Lietuvos skulptorius.
Biografija
redaguotiBroliai Česlovas Mazūras ir Vitalijus Mazūras. Baigė Šiaulėnų vidurinę mokyklą. 1973 m. baigė Lietuvos dailės institutą, mokytojai Gediminas Jokūbonis, Petras Aleksandravičius. 1973–1989 m. Čiurliono menų mokyklos, nuo 1989 m. Lietuvos dailės instituto (nuo 1990 m. Vilniaus dailės akademija) dėstytojas, nuo 2001 m. Skulptūros katedros vedėjas; nuo 2008 m. profesorius.
Kūryba
redaguotiVienas bronzos autorinio liejimo pradininkų Lietuvoje. Kuria monumentaliąją ir kamerinę skulptūrą. Ankstyvojoje kūryboje vyrauja žmogaus figūra, dažna moters figūra, būdingos kultūrinės asociacijos, antikinės skulptūros parafrazės („Moters torsas“ 1977 m., „Nikė“, „Žemė motina“, abi 1978 m.), naudoja akmenis, metalą („Kamanė“ 1994 m.). Kuria konceptualius egzotiškų augalų auginimo projektus, kuriuose gyvus augalus derina su akmenimis, medžiais, metalu ir kiti medžiagomis („Medis akmeny“ 2000 m., „Figmedis“ 2001 m., „Laivas“ 2003 m., „Citrina“ 2004 m.); skulptūrinis objektas, augalas ir drėkinimo sistema sudaro instaliaciją, kuriai būdingas ekologinių problemų meninis įprasminimas.
Sukūrė paminklų, antkapinių paminklų, medalių, 1997 m. suprojektavo jubiliejinę monetą pirmosios lietuviškos knygos 450 metų sukakčiai. Kūriniuose ryškus kontrasto principas: derinamas poliruotas ir reljefinis paviršius, gamta ir technika, gyvos ir negyvos gamtos formos, archajiškas ir novatoriškas pradas, naudojamos tradicinės medžiagos, transformuojamos kultūros prasmės. Nuo 1974 m. dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje; individualios parodos surengtos Vilniuje 1994–1995 m., 1998 m., 2001 m. Jo kūrinių turi Lietuvos dailės muziejus, Nacionalinis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejus.[1]
Svarbesnės skulptūros viešosiose erdvėse:
- Genijus, Alytaus vaikų dailės mokykla, 1983 m.
- Stasys Vainiūnas, Antakalnio kapinės, 1984 m.
- Žmogus, Mykolo Žilinsko dailės galerija, Kaunas, 1986 m.
- Vincas Krėvė, Merkinė, 1994 m.
- Nikė, Europos parlamento būstinė, Strasbūras, 1996 m.
- Nepriklausomybės kovų paminklas, Radviliškis, 1999 m.
Įvertinimas
redaguotiLiteratūra
redaguoti- Petras Mazūras. Vilnius, 2001 m.
Šaltiniai
redaguoti- ↑ Eglė Mikalajūnaitė. Petras Mazūras. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIV (Magdalena-México). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 489 psl.