Mongolija

Pagrindinis straipsnis – Mongolijos istorija.

 

XII a. pabaigoje Čingischanas suvienijo keletą klajojančių genčių į galingą imperiją. Pasiryžęs parengti geriausią to meto kariuomenę, Čingischanas sutelkė grėsmingas kavalerijos pajėgas. Apsiginklavę tokiais naujais ginklais kaip dūminės bombos ir parakas mongolai buvo nenugalimi. 1211 m. jie įsiveržė į Kiniją, o netrukus užvaldė visą Aziją. Užkariavimai vyko neįtikėtinu greičiu, lemiamomis akimirkomis sutelkiant visas pajėgas reikiamoje vietoje. Visas karines operacijas mongolai kruopščiai apgalvodavo. Pakeliui plėšdami ir degindami, jie kėlė siaubą priešams. Mongolija tapo Mongolų imperijos, didžiausios pasaulio istorijoje imperijos, centru. 1227 m. Čingischanas mirė, didžiulę imperiją palikdamas keturiems savo sūnums, kurie per Mažąją Aziją ją išplėtė į Europą. Tačiau besivaržantiems chanams (mongolų karaliams) kovojant dėl valdžios, imperija subyrėjo, o į Mongolijos stepes grįžusią tautą užkariavo Kinija.

1921 metais Mongolija išsikovojo nepriklausomybę padedant TSRS. Dėl to šalis tapo komunistine respublika. Komunistinė respublika išsilaikė iki 1990 m., o vėliau Mongolija tapo demokratine respublika.

Pagrindinis straipsnis – Mongolijos politinė sistema.

Mongolija yra parlamentinė demokratinė respublika, bei turi savo Mongolijos konstituciją, kuri garantuoja visišką žmogaus laisvę. Mongolija turi dvi svarbias partijas tarp daugelio kitų.

Mongolijos prezidentas yra Tsakhijaginas Elbegdoržas.

Pagrindinis straipsnis – Mongolijos aimakai.

Mongolija suskirstyta į 21 aimaką (aymguud, vns. aymag) ir 1 savivaldybę (hot).

 

Aimakai:

• Archangajaus aimakas
• Bajan Ulegėjaus aimakas
• Bajanchongoro aimakas
• Bulgano aimakas
• Darchan Ulo aimakas
• Dornodo aimakas
• Rytų Gobio aimakas
• Vidurinio Gobio aimakas
• Gobio Altajaus aimakas
• Gobisumbero aimakas
• Chentėjaus aimakas
• Kobdo aimakas
• Chubsugulo aimakas
• Pietų Gobio aimakas
• Orchono aimakas
• Pietinio Changajaus aimakas
• Selengės aimakas
• Suche Batoro aimakas
• Tiobo aimakas
• Ubso aimakas
• Dzabchano aimakas
  

Savivaldybės:

• Ulan Batoras

Pagrindinis straipsnis – Mongolijos geografija.

Šalis yra Centrinėje Azijoje ir neturi išėjimo prie jūros. Valstybė apima didžiąją dalį Mongolijos plynaukštės. Didžiąją dalį valstybės teritorijos užima stepės, šiaurėje ir vakaruose – kalnai, o pietuose – Gobio dykuma. Šalies aukščiausia vieta – Nairamdai, o žemiausia vieta siekia tik 560 m.

Šalies sostinė – Ulan Batoras. 2012 metų duomenimis ten gyveno apie 1,2 mln. gyventojų. Kiti didesni miestai – Darhanas, Erdenetas, Čoibalsanas.

Mongolijos ekonomikos pagrindas yra kalnakasyba ir žemės ūkis. Mongolija yra turtinga gamtinių išteklių. Šalyje randama akmens anglies, aukso, vario ir kitų iškasenų. 2005 m. BVP tenkantis vienam gyventojui sudarė 1900 JAV dolerių. Mongolijos BVP stabiliai auga vidutiniškai po 6,2 proc. kasmet nuo 2002 metų. Nepaisant tokio spartaus ekonomikos augimo, didelė dalis gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos (36,1 proc. – 2004 m.) duomenimis.

Pagrindinis straipsnis – Mongolijos demografija.

 

Šalies gyventojų tankumas yra vienas mažiausių pasaulyje – tik 1,97 žm./km². Maždaug 94,9 % Mongolijos gyventojų sudaro mongolų kilmės žmonės, 5 % – tiurkai (daugiausiai kazachai), 0,1 % – kinai, rusai bei kitų tautybių žmonės. Daugelis rusų šalį paliko suirus Tarybų sąjungai. Po socializmo žlugimo labai staigiai nukrito ir gimstamumas: 1970–1975 m. vienai moteriai teko 7,33 vaiko, o 2009 m. – tik 2,33^[1] (Pastaba: šis rodiklis rodo ne paprastą gimstamumą, o kiek vidutiniškai pagal dabartines (arba tuometines) tendencijas moteriai tektų vaikų, jei visos moterys išgyventų visus savo vaisingus metus). Nepaisant to, gyventojų skaičius auga: 2009 m. metinis populiacijos prieaugis buvo 1,493 %. Vidutinė numatomo gyvenimo trukmė skaičiuojant nuo gimimo 2009 m. Mongolijoje buvo 67,65 metų (vyrų – 65,23 m., moterų – 70,19 m.). Gyventojų sudėtis pagal amžių:

• 0-14 metų: 28,1 %
• 15-64 metų: 67,9 %
• 65 metų ir vyresni: 4 % (2009 m. apsk.)^[1]

Vis daugiau mongolų gyvena miestuose. Net 40 % šalies populiacijos (1 363 000 žmonių) gyvena Ulan Batore ir dar 13 % kitų miestų teritorijose. 2002 m. maždaug 30 % gyventojų pragyvenimo šaltinis buvo gyvulininkystė. Daugelis gyvulininkyste užsiiminėjančių mongolų yra bent iš dalies klajokliai.

Oficiali kalba yra chalkų mongolų kalba, kuria kalba 90 % visų Mongolijos gyventojų. Šalyje yra kalbama įvairiais šios kalbos dialektais. Raštui naudojama kirilica. Mongolijos vakaruose taip pat yra paplitusios kazachų ir tuvių kalbos. Populiariausios negimtosios kalbos yra rusų ir anglų, bet yra ir nemažai mokančių korėjiečių, kinų, japonų arba vokiečių kalbą. Be to, didelė dalis jaunimo laisvai kalba kuria nors Vakarų Europos kalba, nes daug jaunų mongolų studijuoja arba dirba tokiose šalyse kaip Vokietija, Prancūzija, Italija ir Anglija.

 

Religinė sudėtis (2004 m. apskaičiavimai):

• Lamaistai (Tibeto budistai) – 50 %
• Krikščionys ir šamanistai – 6 %
• Musulmonai – 4 %
• Be religijos – 40 %

Dabartinės Mongolijos teritorijoje ilgą laiką buvo plačiai praktikuojamos įvairios šamanizmo formos ir tai paliko gilų pėdsaką Mongolijos religinėje kultūroje. Vis dėlto, vėliau šamanizmą palaipsniui išstūmė lamaizmas. Tarybų Sąjungos laikais valdžia smarkiai slopino religijų praktikavimą. 1924 m. budistų vienuolių šalyje buvo apie 100 000, o 1990 m. – tik 110. Po 1991 m. viešas religijų praktikavimas vėl buvo įteisintas ir lamaizmas vėl tapo dominuojančia Mongolijos religija. Atsiradus religinei laisvei, šalyje paplito ir kitos religijos, kaip islamas bei krikščionybė.

Didžiąją Mongolijos namų dalį sudaro jurtos. Jos dažniausiai būna didžiausių miestų apylinkėse.

• Mongolijos ryšiai
• Mongolijos transportas
• Mongolijos karinės pajėgos
• Mongolijos tarptautiniai santykiai
• Mongolijos šventės

• Natalia Rudaya, Pavel Tarasov, Nadezhda Dorofeyuk, Nadia Solovieva… Holocene environments and climate in the Mongolian Altai reconstructed from the Hoton-Nur pollen and diatom records: a step towards better understanding climate dynamics in Central Asia // Quaternary Science Reviews Archyvuota kopija 2011-09-24 iš Wayback Machine projekto.