Mirmekochorija

Mirmekochorija (gr. myrmēx, myrmēkos – „skruzdėlė“, gr. chōreō – „einu, plintu“) ^[1] – tai skruzdėlių išnešiojamų augalų sėklų ir vaisių plitimas.

Pasaulyje žinoma apie 3000 mirmekochorinių augalų rūšių, arba apie 1 % floros ^[2]. Tarp jų Europoje – virš 275 rūšių. Šia savybe pasižymi, pvz., našlaitės, kiškiagrikiai, kūpoliai, pipirlapės, rūteniai, ugniažolės, kriaušlapės ir daugybė kitų.

Kai kurie augalai, pvz., kvapiosios našlaitės, dauginasi išimtinai skruzdėlių dėka. Jų sėkloms būdingas tam tikras nedidelis aliejingas priedas sėklagūbris, turintis daug riebalų ir baltymų. Šis sėklagūbris yra palyginti nemažas, galintis siekti iki pusės pačios sėklos ilgio. Moksliniai tyrimai rodo, kad sėklos sudygsta kur kas labiau, jeigu jos būna apgraužtos skruzdėlių. Tuo tarpu sėklos su dirbtinai pašalintais sėklagūbriais beveik neatkreipia vabzdžių dėmesio. Kai kurie iš jų (Messor) tiesiog specializuojasi sėklų rinkime (per sezoną surenka iki 1 kg). Štai miško skruzdėlių Formica mityboje augalų sėklos sudaro vos 0, 2 % viso maisto kiekio. Tačiau viena didesnė rudųjų miško skruzdėlių kolonija per sezoną surenka apie 10 tūkst. sėklų. Skruzdėlės – vieninteliai vabzdžiai, dideliais kiekiais pasėjantys augalų sėklas praktiškai visuose žemynuoe ir ekosistemose. Taip kai kuriose miško ekosistemose mirmekochorijos pagalba išplatinama iki 30 % sėklų.