Lietuvninkai

Šis straipsnis apie etninę grupę. Apie Klaipėdos miesto rajoną skaitykite straipsnyje Lietuvninkai (Klaipėda).

Lietuvininkai – savita etninė grupė, susiformavusi XVI a. ir gyvenusi Rytprūsių provincijos šiaurės rytinėje dalyje – Įsručio, Labguvos, Ragainės, Tilžės, Tepliavos, Klaipėdos apskrityse. Jų gyvenama teritorija buvo vadinama Lietuvos provincija, Lietuva, Prūsų Lietuva, nuo XIX–XX a. sandūros paplito Mažosios Lietuvos pavadinimas. Dar vadinami Prūsų lietuviais, mažlietuviais.

Žodžiai lietuvninkas ir lietuvis ilgą laiką buvo sinonimai. Lietuvninkai (Литовники) minimi jau Pskovo antrojo metraščio 1341 m. įraše (а сам Олгерд подим брата своего Кестоутия и мужь своих Литовников). Pskovo trečiajame metraštyje, ryšium su 1262 m. įvykiais, lietuvninkas (Литовник) minimas vietoj atitinkamoje Pskovo antrojo metraščio vietoje minėto žodžio litvinas (литвин).

Pirmojoje lietuviškoje knygoje (1547 m. Katekizme) Martynas Mažvydas kreipiasi į lietuvninkus ir žemaičius. Čia visur lietuvninkai – tiesiog etnonimo lietuviai variantas. Tačiau, laikui bėgant, Lietuvoje įsigalėjo etnonimas lietuvis, o Prūsų Lietuvoje, ypač nuo XIX a. pab., išpopuliarėjo savivardis lietuvninkas. Ypač šį pavadinimą išpopuliarino Jurgis Zauerveinas eilėraščiu „Lietuvninkai mes esam gimę“, kuris su kompozitoriaus Stasio Šimkaus 1908 m. parašyta melodija laikomas neoficialiu Mažosios Lietuvos himnu.

Nuo XX a. 8 dešimtmečio terminas lietuvininkai įsigalėjo Lietuvos istoriografijoje kaip specifinės lietuvių etnografinės grupės, kuri skyrėsi nuo Didžiosios Lietuvos lietuvių tikėjimu, papročiais, dialektu, pavadinimas.