Le Corbusier

Gimė laikrodininko šeimoje Šveicarijos šiaurės vakarų mieste Šo de Fone. Būdamas 13 metų pradėjo mokytis gimtojo miesto Dekoratyvinio meno mokykloje. Dar besimokydamas pradėjo savarankiškai gaminti juvelyrikos dirbinius.

Vėliau, nuo 1908 m. iki 1911 m., tobulinosi žymių Vienos, Paryžiaus ir Berlyno architektų studijose. 1911 m. lankėsi Graikijoje, Italijoje, Mažojoje Azijoje, kur turėjo galimybę susipažinti su šių šalių senovės architektūros paminklais bei folkloru. Grįžęs į Šveicariją, dėstė Šo de Fono Dekoratyvinio meno mokykloje, suprojektavo keletą pastatų. 1917 m. persikraustė į Paryžių. Pradėjo kartu dirbti su pusbroliu architektu P. A. Jeanneret. 1918 m. sutiko kubizmo krypties dailininką A. Ozenfant. Susidraugavę kartu tais pačiais metais paskelbė manifestą „Po kubizmo“, kuriuo paskelbė apie naują meno kryptį – purizmą. 1920 m. pradėjo leisti filosofijos ir meno žurnalą „L'Esprit Nouveau“. Jame suformulavo 5 naujųjų laikų architektūros taisykles, pradėjo savo straipsnius pasirašyti slapyvardžiu „Le Corbusier“. Nuo 1920 m. Paryžiuje ir jo apylinkėse suprojektavo modernizmo stiliaus vilų, kurių nauja estetika leido Le Corbusier vertinti kaip vieną iš europinės architektūros avangardo lyderių.

Parengė kelias dešimtis pasaulio miestų – Paryžiaus, Antverpeno, Stokholmo, Maskvos, Rio de Žaneiro, Alžyro ir kitų – urbanistinių projektų. Dėl įvairių priežasčių daugelis jų nebuvo įgyvendinti. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, pagal jo parengtus projektus buvo atliktos Prancūzijos miestų Vogėzų Sen Djė ir La Rošelio rekonstrukcijos. Prisidėjo prie Jungtinių Tautų pastatų komplekso projekto Niujorke planavimo.^[2]

Nuo 1950 m. Marselyje, Vakarų Berlyne, Kembridže pradėjo projektuoti naujų formų pastatus, kurie šiuo metu įvardijami kaip brutalizmo, neoekspresionizmo stiliaus. Pakviestas Indijos valstijos Pendžabo vadovybės, nuo 1951 m. iki 1960 m. projektavo naująją jos sostinę Čandigarchą, taip pat daugelį šio miesto administracinių pastatų.^[3] Čandigarchas buvo pastatytas visiškai naujoje vietoje, jo statybą kuravo pirmasis Indijos ministras pirmininkas Džavaharlalis Nehru. Tarp kitų jo šio laikotarpio darbų išskiriama 1955 m. Rytų Prancūzijoje pastatyta Ronšano koplyčia^[4] bei 1960 m. atidarytas Tokijo Nacionalinis Vakarų meno muziejus.^[5] Vienas paskutiniųjų jo darbų buvo Harvardo universiteto Karpenterio vizualiųjų menų centro pastatas JAV, Kembridže.

1965 m. rugpjūčio 27 d. nuskendo Viduržemio jūroje prie pietų Prancūzijoje esančio Rokbriun Kap Marteno kyšulio, kaip manoma, dėl patirto širdies smūgio. Palaidotas kapinėse šalia Rokbriun Kap Marteno kurorto.

Le Corbusier buvo vienas pirmųjų modernaus dizaino teoretikų ir praktikų. Jo karjera tęsėsi penkis dešimtmečius, o architektūriniai projektai buvo realizuojami centrinėje Europoje, Indijoje, Rusijoje, Pietų ir Šiaurės Amerikose. Jo socialistinės ir humanistinės pažiūros išreikštos urbanistiniuose ir architektūriniuose pasiūlymuose. 2016 m. septyniolika jo suprojektuotų pastatų buvo įtraukti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.^[6]

•  
  Unité d'Habitation 1947–1952 m., Marselis, Prancūzija. Bendras Vaizdas.
•  
  Unité d'Habitation 1947–1952 m., Marselis, Prancūzija. Stogo terasa ir baseinas.
•  
  Unité d'Habitation 1947–1952 m., Marselis, Prancūzija. „Le Modulor“ įspaudas betono plokštumoje