Kongas (upė)

Ilgis nurodomas įvairus – nuo Lualabos ištakų 4320 km^[1] ar 4374 km, su visomis ištakomis – apie 4700 km.^[2] Iš esmės visas hidrografinis Kongo upės baseinas sudaro tektoninį Kongo baseiną. Kongo baseinui priklauso dalis didžiųjų Rytų Afrikos ežerų – Tanganika, Kivu, Bangveulu, Mveru ir kt.

Didžiausi intakai:^[1]

• dešinieji – Lufira, Luvua, Lukuga, Aruvimis, Itimbiris, Ubangis, Sanga;
• kairieji – Lomamis, Lulonga, Rukis, Kasajus.

 

Tolimiausia Kongo ištaka – Čambezės upė, prasideda Zambijoje, į pietus nuo Tanganikos. Vandeningiausia – Lualaba, prasideda KDR Katangos provincijoje, ~100 km į vakarus nuo Lubumbašio. Dėl slenksčių tik atskiros Lualabos dalys tinkamos laivybai. Iš pradžių ji siaurais uolėtais tarpekliais teka į šiaurę, paskui, nuvingiavusi per nendrynų apsuptas pelkes ir balas, įteka į Kisalės ežerą. Ties Kongolo miestu vis spartėjanti upės tėkmė išsiplečia šešiskart (iki 500 m); čia ją kerta plento ir geležinkelio tiltas, vienintelis 2800 km ilgio upės atkarpoje. Anapus driekiasi skardingas tarpeklis su kriokliais ir kunkuliuojančiais verpetais – Pragaro vartai (Portes d’Enfer). Toliau, iki Njangvės, yra kelios laivybai tinkamos atkarpos su sraunesniais ruožais.. Pratekėjusi 1800 km į šiaurę ir nusileidusi Bojomos kriokliais Lualaba toliau vadinama Kongu.

Nuo Kisinganio, iškarto už krioklių, upė lanku tenka į vakarus, toliau pasuka į pietvakarius. Už Mbandakos miškas praretėja ir upė supama neaprėpiamų pelkių, išsiplečia iki 16 km. Čia į Kongą įteka didžiausias intakas – Ubangis. Toliau upė formuoja KDR ir Kongo respublikos sieną. Vidurupis šakotas, daug salų; slėnio plotis iki 20 km, vagos plotis 1,0–6,4 km, krantai daugiausia pelkėti, plačios salpos, ypač intakų Ubangi ir Sanghos žiočių ruože.

 

 

 

Prieš krioklius upė išplatėja ir suformuoja Malebo ežerą, jo vakariniame pakraštyje įsikūrę Kinšasa ir Brazavilis. Už jų upė Livingstono kriokliais leidžiasi žemyn – 350 km ruože nusileidžia 260 m. Krioklių apačioje įsikūręs Matadžio uostas, nuo čia upė formuoja sieną tarp KDR ir Angolos. Sudaro estuariją (ilgis 140 km, didžiausias plotis 19 km, gylis iki 100 m); joje daug salų ir seklumų. Kongo vagą jūros dugne pratęsia povandeninis Kongo kanjonas, didžiausias tokio tipo kanjonas pasaulyje.

Kongas minta lietaus vandeniu, vandeningiausias gruodį. Vidutinis debitas žiotyse 41 300 m³/s (nuo 30 000 m³/s balandį iki 60 000 m³/s gruodį). Per metus Kongas nuplukdo į vandenyną 1230 km³ vandens ir 50 mln. t nešmenų.^[2]

Yra tvenkinių ir hidroelektrinių: 2 hidroelektrinės Lualaboje (Nzilio ir Nsekės) ir 2 hidroelektrinės (Inga I ir Inga II) žemupyje, aukščiau Matadžio.

1482 m. portugalų tyrinėtojas Diogas Kaunas atradęs upės žiotis nesugebėjo įveikti Livingstono krioklių, todėl didžioji upės dalis europiečiams liko nežinoma. 1886–1887 m., Antrosios Afrikos ekspedicijos metu upę ištyrė Henris Mortonas Stenlis.

Upė yra svarbi KDR transporto arterija. Laivuojamas neištisai: tarp Bukamos ir Kongolo (645 km), Kasongo ir Kibombo, Kindu ir Ubundu (300 km), Kisanganio ir Kinšasos (1742 km) bei nuo Matadžio iki žiočių (138 km).^[1] Laivuojamuosius ruožus jungia geležinkeliai. Per upę daug keltų. Jūrų laivai plaukia iki Matadžio.^[2]

Pagrindiniai miestai prie Kongo: Bukama, Kabalas, Kindu, Ubundu, Kisanganis, Bumba, Mbandaka, Brazavilis, Kinšasa, Matadis, Boma, Banana.

Upėje gyvena >1000 žuvų rūšių. Žvejojamos tilapijos, Nilo ešeriai, barbeliai, tigrinės tetros ir kt.^[1]

• Informacija apie Kongo upę Archyvuota kopija 2005-12-19 iš Wayback Machine projekto. (anglų kalba)