Viktorija (karalienė)

Viktorija gimė 1819 m. gegužės 24 d. Londone Kento hercogo ir Saksonijos – Koburgo princesės Viktorijos šeimoje. 1837 m. birželio 20 d. tapo savo dėdės Vilhelmo IV įpėdine – Didžiosios Britanijos ir Airijos karaliene. 1840 m. ji susituokė su Hanoverių dinastijos atstovu, Saksonijos – Koburgo – Gotos princu Albertu, savo pusbroliu, kuris visą gyvenimą buvo jos patikimiausias patarėjas. Politikoje Viktorija griežtai laikėsi neutralumo. Tačiau kritinėse situacijose ji tapdavo ypač aktyvi, užimdavo ryžtingą poziciją, lemdavo britų vyriausybės kursą. Tik po savo vyro, su kuriuo turėjo 9 vaikus, mirties 1861 m., karalienė ėmė palaikyti konservatorių ministrą pirmininką Seilsberį, vėliau liberalą Bendžaminą Dizraelį.^[1] Viktorija buvo labai populiari savo šalyje.

Karalienės Viktorijos valdymo laikotarpis nuo 1837 m. iki jos mirties vadinamas Viktorijos epocha.^[1]. Tai perdėto drovumo, kultūros sąstingio laikotarpis. Tačiau tuo pat metu plėtojosi karalystės ekonomika, vidurinis gyventojų sluoksnis (fabrikų savininkai bei pirkliai) tapo įtakingiausia valstybės jėga. Tuo laiku vykdyta aktyviausia imperijos plėtimosi politika. 1876 m. Viktorija tapo Indijos imperatore. Ji tapo Didžiosios Britanijos galybės ir stabilumo simboliu. Viktorijai valdant Britų imperija įsitvirtino Egipte ir Pietų Afrikoje, įsiskverbė į Kiniją, susikūrė persikėlėlių kolonijos Pietų pusrutulyje – Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje, dominijos teises gavo Kanada. Ekspansinę užsienio politiką XIX a. 8–tame dešimtmetyje vykdė konservatorių ministras pirmininkas B. Dizraelis.^[1]

1897 m. birželio 22 d. Britanijos monarchija pasiekia šlovės viršūnę karalienės Viktorijos deimantinio jubiliejaus metu. Sekmadienį, birželio 20 d., tikrą jos tapimo karaliene jubiliejaus dieną, iškilmės karališkuoju įsakymu buvo prislopintos. 11 val. ryto visose Britanijos bažnyčiose, koplyčiose ir sinagogose buvo laikomos specialios pamaldos, pati Viktorija dalyvavo pamaldose Šv. Jurgio koplyčioje Vindzore. Savo dienoraštyje ji prisipažino, kad „jaudinosi dėl ateinančių dienų, ir kad viskas turėtų gerai praeiti“. Išgyventi jai nereikėjo, nes tai, kas įvyko, buvo akinantis imperijos spektaklis.

Viktorija apibūdino birželio 22 dieną, iškilmių kulminaciją, kaip „neužmirštamą dieną“. Nuo tos akimirkos, kai ji paspaudė mygtuką ir telegrafu išsiuntė visai imperijai žinią apie savo jubiliejų, viskas pavyko nuostabiai. Ginklų salvėms Haid Parke pranešus, kad karalienė išvyko iš savo rūmų, pasirodė saulė, o procesija, nors jos maršrute buvo ir keli skurdesni Londono rajonai, sukėlė milžinišką džiaugsmingą atsaką. „Niekas iki šiol, aš tikiu, nebuvo sutiktas su tokiomis ovacijomis, kaip aš, važiuodama tas šešias mylias gatvėmis.“ Tai buvo didingiausia ceremonija Britanijos istorijoje. Pasak socialisto Keiro Hardie, tai buvo „duona ir žaidimai be duonos“. Tačiau tai buvo įspūdinga ir veiksminga. Kita socialistė Beatrice Webb pastebėjo, kad žmonės buvo „girti… nuo savo isteriškos ištikimybės“. Britanija pamažu virto demokratine valstybe, monarchija beveik neturėjo politinių galių, tačiau dar niekuomet ji nebuvo tokia populiari. Jos dinastijos atstovai ilgai turėjo didelę įtaką Europos politiniame gyvenime.

Viktorija mirė 1901 m. sausio 22 d. nuo smegenų kraujavimo.

•  
  Karalienė Viktorija jaunystėje
•  
  Viktorijos ir Alberto vestuvės 1840 metais.
•  
  Memorialas Viktorijos garbei Londone

Vikiteka: Viktorija (karalienė) – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• Queen Victoria royal.uk (JK monarchijos oficiali svetainė)

Viktorija (karalienė) Hanoveriai Smulkesnė šaka Velfai Gimė: 1819 m. gegužės 24 d. Mirė: 1901 m. sausio 22 d.
Karališkieji titulai
Prieš tai: Vilhelmas IV	Jungtinės karalystės karalienė 1837 m. birželio 20 d. – 1901 m. sausio 2 d.	Po to: Eduardas VII
Laisvas Paskutinis titulo turėtojas Bahaduršachas II	Indijos imperatorė 1876 m. gegužės 1 d. – 1901 m. sausio 22 d.