Jean Chalgrin

1758 m. laimėta prestižinė Romos premija (prix de Rome) jam suteikė teisę nuo 1759 m. lapkričio iki 1763 m. gegužės studijuoti menus Romoje. Jo mokytoju buvo garsus italų dailininkas ir architektas Džovanis Nikolas Servandonis (it. Giovanni Niccolo Servandoni). Nuo 1770 m. Prancūzų karališkosios architektūros akademijos narys. Užsitikrinęs kunigaikščio Etjeno Fransua de Šuazelio paramą 1775 m. tapo Provanso kunigaikščio pirmuoju architektu ir statybų intendantu.

1776 m. vedė dailininko Klodo Vernė dukrą Margaritą Emiliją, su ja turėjo dukrą Luizą Žozefiną (1777–1794 m.). Tais pačiais metais tapo laisvųjų mūrininkų ložės nariu.^[1]

Įvykus Prancūzijos revoliucijai, jam vadovaujant Liuksemburgo rūmai buvo pritaikyti dirbti Direktorijai. 1799 m. išrinktas Dailiųjų menų akademijos 3-osios sekcijos nariu, užėmė V krėslą vietoje Šarlio de Vaili (Charles De Wailly). 1806 m. Napoleonas jam pavedė sukurti paminklą prancūzų kariuomenės žygiams atminti.

Pagal jo projektus pastatyta:

• Taleirano rūmai Žvaigždės (dab. Šarlio de Golio aikštėje), pastatyti 1767–1769 m.
• Ponios Luzy rūmai Feru gatvėje (1767–1770 m.)
• Prancūzijos kolegija (Collège de France, 1774–1780 m.)
• Gyvenamųjų patalpų Versalyje rekonstrukcija, 1775 m.
• Karaliaus medžioklės vila Esone, 1778 m.
• Muzikos paviljonas Versalyje, 1780 m.
• Šv. Pilypo bažnyčia (Église Saint-Philippe - du-Roule) Paryžiuje, suprojektuota 1764 m., pastatyta 1774–1784 m.), kurioje imituota
• Triumfo arka (1806–1835 m.) Žvaigždės aikštėje
• Restauruotas Odeono teatras, 1807 m.

Vikiteka: Jean Chalgrin – vaizdinė ir garsinė medžiaga