Holšteinas

 

Holšteino regionas apima pietinę Jutlandiją. Jį iš trijų pusių riboja upės. Šiaurinė regiono riba yra Eideris, kuris skiria nuo Šlėzvigo, pietvakarinė riba – Elbė, skirianti nuo Žemutinės Saksonijos, o pietrytinę ribą formuoja Šalė, už kurios yra Meklenburgas. Tai – žemumų kraštas, turintis susisiekimą su jūra. Į vakarus nuo jo yra Šiaurės jūra (Helgolando įlanka), o į rytus – Baltijos jūra (Meklenburgo įlanka).

Manoma, kad Holšteino teritorija buvo saksų genčių protėvynė, iš kur vėliau saksai migravo į pietus, anapus Elbės. VI a. Holšteinas įjungtas į saksų konfederaciją, kuri vadinama Senąja Saksonija. Tuo metu regionas buvo žinomas pavadinimu Nordalbingija (Šiaurės Albingija). IX a. po nuožmių Saksų karų regioną nukariavo Karolis Didysis. Norėdamas susilpninti saksų jėgas, regioną jis padalino pusiau (vadinamąja Saksonijos lima), rytinę jo dalį atiduodamas slavams obodritams (jų grupei, vadinamai vagrais).

Nuo IX a. Holšteinas priklausė Frankų imperijai (vėliau – Rytų Frankų karalystei ir Šventosios Romos imperijai), ir buvo valdomas kaip Saksonijos kunigaikštystės dalis. Nepaisydami nustatytų ribų, slavai vagrai siaubė Holšteiną ir rengė karo žygius iki pat Hamburgo miesto. Tik X a. prasidėjo intensyvesnė jų kristianizacija ir germanizacija.

1111 m. buvo sukurta Holšteino grafystė, pavaldi Saksonijos kunigaikštystei. Ją ėmė valdyti Šaumburgų dinastija. Po Saksonijos sunaikinimo 1180 m., Holšteinas tapo nepriklausomas. 1201–1227 m. regioną kuriam laikui užvaldė Danija, tačiau grafams pavyko atsiimti savo valdas. XIII–XIV a. reiškėsi feodalinis susiskaldymas: grafystė suskilo į 6 atskiras valdas, valdomas atskirų Šaumburgų linijų. XV a. jas vėl suvienijo Holšteino-Rendsburgo grafystė. Tuo metu regionas sustiprėjo ekonomiškai: laisvasis Liubeko miestas vykdė intensyvią prekybą Baltijos jūroje. Jo inicijuota kūrėsi Hanzos lyga, kurios pagrindinė kontora ir buvo Liubeke. Kitas regiono miestas, Hamburgas, irgi aktyviai dalyvavo Šiaurės jūros prekyboje.

 

1459 m. mirus Holšteino grafui Adolfui VIII, Holšteiną paveldėjo Danijos karalius Kristijonas I iš Oldenburgų dinastijos. Oldenburgai regioną išlaikė iki pat XIX a. Nepaisant to, Holšteinas laikytas Šventosios Romos imperijos dalimi ir priskirtas Žemutinės Saksonijos imperinei apygardai. 1474 m. grafystė tapo kunigaikštyste, tačiau 1490 m. suskilo tarp dviejų dinastinių atšakų: vieną, kartu su Šlėzvigu ir Danija valdė Danijos karaliai (Holšteinas-Gliukštadtas), o kitą – Oldenburgų atšaka (Holšteinas-Gotorpas). Susiskaldymas tęsėsi iki 1773 m., kuomet Danijos karaliai iškeitė savo valdytą Oldenburgą į Holšteiną-Gotorpą, ir tapo vienvaldžiais regione.

1806 m. panaikinus Šventosios Romos imperiją, Holšteino kunigaikštystė tapo nepriklausoma valstybe, vis dar esančia personalinėje unijoje su Danija. Ši unija išgelbėjo ją nuo Prancūzijos imperijos okupacijos. 1815–1864 m. ji priklausė Vokietijos sąjungai. 1863 m. mirus Danijos karaliui Frederikui VII, kilo įpėdinystės klausimas. Tuo pasinaudodami, Holšteiną paėmė Habsburgų monarchija, bet netrukus, 1866 m., jį nukariavo Prūsijos karalystė. Sujungus su gretimu Šlėzvigu, čia sukurta Šlėzvigo-Holšteino provincija. 1876 m. prie jos prijungtos Saksonijos-Lauenburgo žemės, o 1937 m. Laisvasis Liubeko miestas ir Liubeko kunigaikštystė. Ši provincija (vėliau Trečiojo Reicho sudėtyje) buvo išlaikyta iki pat 1946 m. Britų administracijos metu, provincijos pagrindu suformuota Šlėzvigo-Holšteino žemė.

• Schleswig-Holstein tinklalapis Archyvuota kopija 2015-04-16 iš Wayback Machine projekto.
• Schleswig-Holstein turizmo informacija Archyvuota kopija 2008-01-07 iš Wayback Machine projekto.