Feodalizmas

Du amžiai:

• brandusis feodalizmas, X–XV amžiai;
• vėlyvasis feodalizmas, XVI–XVIII amžiai.

Feodalizmo atgyvenos ilgiausiai išsilaikė Rusijoje, kurioje 1861 m. įvykęs baudžiavos panaikinimas yra formali feodalizmo Europoje pabaiga.

Feodalizmas turėjo savo skirtumų ir ypatybių kiekvienoje šalyje bei regionuose:

• Vakarų Europos;
• Rytų Europos / Bizantijos;
• Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos / arabų;
• Indijos;
• Kinijos
• Japonijos;
• Afrikos;
• Amerikos ir Okeanijos.

Vakarų Europoje: monarchas perleisdavo feodo teise dalį valdžios vasalams, o šie – žemesniems savo vasalams.

Feodalinėje visuomenėje iškilo privilegijuotas luomas – dvasininkija bei bajorija ir žemesnis, neprivilegijuotas luomas – valstiečiai, amatininkai, pirkliai.

Ne visoje Europoje feodalizmas vystėsi tolygiai. Stipriausiai jis įsitvirtino Šiaurės Prancūzijoje, lėčiau skverbėsi į Angliją, kur dar ilgai gyvavo gausios laisvų kaimo žmonių bendruomenės, priklausiusios tiesiogiai nuo valdovo.

Žymiausia ankstyvojo feodalizmo valstybė – Karolio Didžiojo imperija. Visoje užkariautoje teritorijoje ši valstybė padėdavo susidarančiai stambiųjų žemvaldžių – feodalų klasei užimti naujų žemių ir laisvuosius bendruomeninkus versti priklausomais darbininkais.

Lietuvoje feodalizmas susiformavo XIII–XIV a.

Feodalizmas atsirado ir išsivystė iš V–VI a. Vakarų Romos imperijos nukariavimo, kada jos ribose susikūrė naujos Italijos (ostgotų), Vizigotų (Ispanijoje ir Galijoje), Vandalų (Afrikoje) ir Frankų karalystės. Užkariavimų eigoje suirus prekybiniams ryšiams bei nusmukus pramonei, trūko lėšų buvusiai administracinei sistemai išlaikyti, pirmieji karaliai neturėjo patirties didelėms valstybėms valdyti. Vieninteliu karalių turtu buvo atimta iš nukariautų šalių gyventojų žemė, kurią karaliai laikė savo nuosavybe. Užkariautojai atimdavo nuo trečdalio iki pusės žemių, o frankai iš romėnų atėmė visą žemę. Šią žemę karaliai (jau Merovingų dinastijos laikais) pradėjo dalyti savo artimiesiems, karo vadams, tarnautojams kaip dovanas už tam tikras paslaugas. Kartu su žemės plotu buvo dalijami vergai bei karo belaisviai šiai žemei apdirbti. Šios žemės dovanos Prancūzijoje buvo vadinamos beneficijomis, Vokietijoje – lenais, feodais. Ilgainiui beneficija buvo vadinamos dvasininkams duodamos žemės, lenu – didikams (grafams, hercogams), feodu – smulkesniems dvarininkams, riteriams.

Gavęs beneficiją, leną ar feodą buvo vadinamas davėjo vasalu, o davėjas – senjoru. Vasalas buvo įpareigojimas būti senjorui klusnus, teikti jam pagalbą karo metu, eiti pavestas valstybės administravimo pareigas. Senjoras už tai teikė vasalui globą, rūpinosi jo materialine bei teisine padėtimi. Vystantis feodalizmui, vasaliteto samprata plėtėsi ir praktiškai neliko žmonių, kurie nebūtų kieno nors globojami. Nuolatinių karų atmosferoje globa buvo vienintelė galimybė išgyventi bei išsaugoti savo turtą. Net pats karalius buvo laikomas valdantis iš Dievo malonės, t. y. Dievo vasalu. Feodo davimas ir priėmimas buvo palydimas tam tikromis apeigomis ir vadinosi investitūra.

Didieji karaliaus vasalai – atskirų sričių valdytojai: grafai, hercogai, arkivyskupai, kunigaikščiai savo ruožtu dalijo iš savo gautojo leno žemių feodus smulkesniems vasalams – baronams, vikontams, vyskupams, šie dar smulkesniems – riteriams, prelatams. Karaliaus vasalai tapdavo senjorais savo vasalams, tie dar smulkesniems. Smulkiausias feodo turėtojas (feodalas) buvo senjoru jo žemėje gyvenusiems valstiečiams. Feodų dalijimas vyko ilgą laiką (kiekvienoje šalyje ši trukmė skiriasi), kol visi feodalai virto aukštesniųjų vasalais ir žemesniųjų senjorais. Feodalinė visuomenė sudarė tam tikrą hierarchiją, vadinamuosius feodalinius laiptus, kurių viršūnėje buvo karalius, apačioje – smulkūs feodalai – riteriai. Valstiečiai feodaliniams laiptams nepriklausė.

Viduramžių feodalinės teisės pagrindas buvo senosios romėnų teisės (lex romana) ir paprotinės šiaurės genčių (germanų, baltų, slavų) teisės sintezė. Vėliau ją papildė atskirų valdovų leidžiami ediktai, kapituliarai bei privilegijos, turinčios valstybės įstatymų galią. Kai kuriose valstybėse feodalinė teisė buvo kodifikuota atskirais įstatymų rinkiniais, iš kurių Europoje svarbiausi: Salijų tiesa (Frankų valstybė), Rusų tiesa (Kijevo Rusia), Lietuvos Statutai (Lietuvos didžioji kunigaikštystė).

Frankų karalius ir Šventosios Romos imperatorius Karolis Didysis savo kapituliarais nustatė karaliaus ir jo vasalų, taip pat didžiųjų ir smulkiųjų senjorų ir vasalų tarpusavio santykius. Didiesiems grafams ir hercogams karalius pavedė dalį savo valdžios (suvereniteto): karaliaus vardu valdyti sritis – grafystes ir hercogystes, sekti, kad visi vasalai sąžiningai atliktų karaliui karo prievolę ir kitas vasaliteto nusakomas pareigas. Tokiu būdu betarpiški karaliaus vasalai atskirose srityse atstovavo valstybę ir turėjo karališkojo suvereniteto dalį.

Iš pradžių feodai buvo suteikiami iki gyvos galvos, tačiau ilgainiui žemės valdos ir titulai tapo paveldimi. IX – XI a. Vakarų Europoje susiklostė sudėtinga žmonių tarpusavio priklausomybės ir ištikimybės ryšiais bei privilegijuota žemvaldžių padėtimi pagrįsta visuomenės tvarka – feodalizmas.

Feodalinės valstybės nebuvo vieningos, nes kiekviena buvo suskilusi į feodalines valdas, o šios – į daugybę smulkių valdų. Kai kurios tokios užimdavo labai mažą valstybės plotą, bet stambiesiems feodalams priklausė ištisos išsimėčiusios po visą šalį sritys su dešimtimis ir net šimtais kaimų.

Kiekviena feodalinė valdžia buvo tarsi atskiras pasaulis, kurio gyventojai gyveno uždarą gyvenimą. Feodalas turėjo savo kariuomenę, rinko iš gyventojų mokesčius, teisė nusikaltusius. Valdymo, politikos ir ūkio centrai buvo pilys arba dvarai, iš kurių senjorai rūpinosi savo valdų gynyba ir puldavo silpnesnių feodalų žemes.

Vikižodynas

 

Laisvajame žodyne yra terminas feodalizmas

Šis straipsnis apie istoriją yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį.