Eufratas

Vardas Eufratas tikriausiai kilo iš Senovės persų kalbos žodžio Ufrātu. Vis dėlto dėl indoeuropietiškos vardo etimologijos kyla abejonių, nes šumerų ir akadų kalba Eufrato vardai yra Buranun ir Pu-rat-tu. Buranun pavadinimo egzistavimą liudija įrašai susiję su valdovu Gudėja (XXII a. pr. m. e.). Vadinasi, tikėtina, kad senovės persų vardas atsirado remiantis populiaria etimologija pagrįsta iranėnišku upės vardu.

Pasak Tamazo Gamkrelidzės ir Viačeslavo Ivanovo, upėvardis galėjo kilti iš šumerų prokalbės žodžio *burudu, reiškiančio „varį“ (šumerų k. urudu – „varis“). Upe, pradėjus plėtoti metalurgiją, galėjo būti gabenama vario rūda.^[1]

 

Upė yra apytikriai 2780 kilometrų ilgio. Ją sudaro dvi susiliejusios upės – Karasu (vakarų Eufratas), kuri prasideda rytų Turkijos aukštumose Erzurumo šiaurėje, ir Murato (rytų Eufratas), kuris prasideda Ararato pietvakariuose, į šiaurę nuo Vano ežero. Eufratas aukštupyje teka stačiais kanjonais ir siaurais tarpekliais, suka į pietryčius per Siriją ir Iraką. Chabūras ir Balichas įteka į Eufratą rytų Sirijoje. Toliau į Eufratą nebeįteka jokie didesni intakai. Basros šiaurėje, pietų Irake upė susilieja su Tigru suformuodama Šat al Arabą, kuris įteka į Persijos įlanką.

Upė anksčiau išsiskirdavo į daugybę kanalų Basaroje, taip suformuodama didelį pelkyną, bet pelkes 10-tame dešimtmetyje smarkiai nusausino Sadamo Huseino vyriausybė, kuri tokiu būdu siekė sutramdyti maištingą pelkių arabų teritoriją. Po Irako karo nusausinimo įstatymas panaikintas, bet nusausinimo pasekmės dar ilgai bus pastebimos.

Eufratu plaukioja tik labai sekliam gyliui pritaikytos valtelės, kurios toliausiai gali pasiekti tik Irako miestą Hitą, esantį už 1930 kilometrų prieš srovę ir kuris yra tik 53 metrai virš jūros lygio. Aukščiau Hito seklumos ir slenksčiai daro upę netinkamą navigacijai. Sniego tirpimas šiaurrytiniuose Turkijos kalnuose sukelia kasmetinius potvynius, kuriuos šiuo metu aukštupyje iš dalies sušvelnina užtvankos ir vandens rezervuarai. 885 kilometrų kanalas Eufratą nukreipia į Tigrą, tokiu būdu sukuriamas patogesnis praėjimas upe plaukiojančioms baržoms.

Eufrato vanduo gausiai naudojamas drėkinimui, taip pat – energetinėms reikmėms,^[2] žvejybai. Eufrato pakrantėse kūrėsi Mesopotamijos civilizacija: šumerų, Babilonijos, Asirijos miestai (tarp jų – pats Babilonas). Dabar didžiausi miestai prie Eufrato (nuo Murato ir Karasu santakos ties Kebanu): Biredžikas (Turkija), Džarabulas, Saura, Raka, Deir ez Zoras, Mejadinas, Abu Kamalis (Sirija), Kajimas, Ramadis, Hitas, Faludža, Hila, Musajibas, Divanija, Kerbela, Kufa, Samava, Nasirija (Irakas).

Eufratas yra viena iš keturių upių, kurios ištekėjo iš Edeno sodo remiantis Pradžios knyga, 2:14. Ji yra ketvirtoji upė po Pišono, Gihono, ir Tigro. Upė taip pat pažymima kaip viena iš pažadėtosios žemės ribų, kurią Dievas pažadėjo Abraomui ir jo palikuonims.

Apreiškimo knygoje pranašaujama, kad „netolimoje ateityje Potamos Eufratas išdžius pasiruošiant Armagedono kovai“.