Dniepro baltai

Dniepro baltai – išnykusios baltų gentys, gyvenusios daugiausia Dniepro upės baseine.

Rašto paminklų šios gentys nepaliko. 1962 m. Rusų kalbininkai Vladimiras Toporovas ir O. Trubačiovas studijoje Aukštutinės Padnieprės vandenvardžių lingvistinė analizė paskelbė tarp Dniepro baseino vandenvardžių radę apie 800 baltiškos kilmės vardų, bylojančių apie buvusį šios teritorijos etninį baltiškumą.^[1][2]

Sprendžiant pagal įvairius archeologinius paminklus^[3] bei baltiškos kilmės vandenvardžių paplitimą, neolito pab. (III–II tūkstm. pr. m. e.) Vidurio ir Rytų Europoje gyvavo kelios artimai giminingos bent hipotetiškai baltiškos kultūros: Pamarių, (Vėlyvoji) Narvos, (Vėlyvoji) Nemuno. Ankstyviausia iš jų – vad. Pamarių kultūra – apėmė tik siaurą Baltijos jūros pietrytinės pakrantės ruožą.

Bronzos ir geležies amžiais (II–I tūkstm. pr. m. e. – I m. e. tūkstm.) teritorijoje į rytus bei pietus nuo dab. Lietuvos ir Latvijos egzistavo neabejotinai baltiškos (Vėlyvoji) Narvos ir iš jos išsirutuliojusi Brūkšniuotosios keramikos (šių dviejų kultūrų arealai apėmė ir dab. Lietuvos bei Latvijos rytines dalis), Dniepro-Dauguvos (dar vadinama „Smolensko piliakalnių kultūra“), Milogrado, Juchnovo ir vėlyvoji Djakovo kultūros (apie m. e. pr. Okos aukštupio baseine rytinėje dalyje sukūrė senbuvių Dniepro-Dauguvos kultūros atstovų ir ateivių „juchnoviečių“ metisai). III–V a. minėtos Dniepro, Dauguvos ir Okos baseinų baltų kultūros, stipriai veikiamos dar II–I a. pr. m. e. iš dab. Lenkijos į Dniepro baseiną giliai įsiskverbusių vakarinių baltų (Zarubincų kultūros atstovų) kultūros, transformavosi į Koločino, Bancerovo-Tušemlios ir Moščino kultūras, gyvavusias iki VIII–X a. Moščinų kultūra skiriama iki viduramžių pab. Pamaskvėje, Protvos upės baseine gyvenusių rytinių galindų protėviams.

Dnepro baltų likimą lėmė apie VII a. pab. prasidėjęs iki tol tik dab. dešiniakrantėje Ukrainoje gyvenusių rytinių slavų veržimasis į rytinę Dniepro baseino dalį.

IX(?)-X a. didžiumą Dniepro baltų nuo kitų, vakariau gyvenusių baltų atskyrė Dniepro paupiais į šiaurę slenkantys slavų migrantai; XI–XII a. beveik visi Dniepro baltai (išskyrus rytinius galindus) buvo asimiliuoti rytinių slavų. Jau nuo VII ir VIII a. sąvartos vykusį Dniepro baltų kultūrinį ir kalbinį slavėjimą turėjo itin paspartinti įvairiakalbių Rusios valstybėje gyvenusių genčių stačiatikiškas krikštas (kai kurie tyrinėtojai mano, kad po oficialaus Rusios krikšto (988 m.) dalis Dniepro baltų pasitraukė į vakarus ir ilgainiui įsiliejo į lietuvių ir latgalių etnosus).