Danija-Norvegija
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Danijos-Norvegijos karalystė (dan. Danmark–Norge) – Danijos ir Norvegijos karalysčių unija, įskaitant Norvegijos valdas Islandijoje, Grenlandijoje ir Fareruose, egzistavusi 1536–1814 m. Dėl Danijos dominavimo, šis valstybių junginys taip pat dažnai vadinamas tiesiog Danijos karalyste.
| Danmark–Norge Danija-Norvegija | |||||
| |||||
| |||||
 | |||||
| Sostinė | Kopenhaga | ||||
| Kalbos | danų, vokiečių | ||||
| Valdymo forma | Monarchija | ||||
| Danijos-Norvegijos karalius | |||||
| 1534–1559 (pirmas) | Kristijonas III | ||||
| 1808–1814 (paskutinis) | Frederikas VI | ||||
| Era | Naujieji laikai | ||||
| - Kalmaro unijos pabaiga | 1536 m. | ||||
| - Vienos kongresas | 1814 m. | ||||
Istorija
redaguotiPo galutinio Švedijos atsiskyrimo nuo Kalmaro unijos 1521 m., pilietinis karas ir reformacija prasidėjo Danijoje ir Norvegijoje. Šių pasikeitimų metu Danijos Valstybės tarybos (Rigsraad) įtaka susilpnėjo ir ji galutinai buvo panaikinta 1660 m. Norvegijos Valstybės taryba paskutinį kartą susirinko 1537 m. Norvegijoje išliko atskiri įstatymai ir kai kurios institucijos, pzv., kancleris, atskiros monetos bei kariuomenė.
Kadangi Norvegija buvo paveldimoji karalystė, jos atskiras nuo Danijos statusas karališkajai dinastijai buvo svarbus, nes padėjo laimėti Danijos karaliaus rinkimus.
Po Napoleono karų Danija-Norvegija pralaimėjo ir pagal Kylio sutartį turėjo perduoti kontinentinę Norvegijos dalį Švedijos karaliui. Norvegijos užjūrio valdos liko Danijai.