Bundas

Įkurtas 1897 m. spalio 7 – 9 d. Vilniuje žydų socialdemokratų grupių suvažiavime, kuriame dalyvavo 13 delegatų, iš jų 8 buvo amatininkai. Vienijo Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos miestų ir miestelių smulkiosios pramonės ir amatų dirbtuvių savininkus. Bundas savo struktūra ir tikslais padėjo pamatus slaptai t.v. Baltijos masonijos organizacijai. Prie Bundo įkūrimo prisidėjo ir į Vilnių iš Peterburgo dvejiems metams ištremtas socialdemokratinių pažiūrų politikas – Martovas – Julijus Cederbaumas, vėliau tapęs menševikų lyderiu. 1898 m. Bundo vadovai – švenčioniškis Arkadijus Kremeris, D. Kacas ir A. Mutnikas, inicijavo Minske Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos (RSDDP) I suvažiavimą, Bundas tapo autonomine RSDDP dalimi.

Kovojo prieš šovinizmą, antisemitizmą, žydų teises varžančius įstatymus, vykdė nacionalinio išskirtinumo politiką. XX a. pradžioje, praėjus pogromų bangai, Bundo įtaka žydų bendruomenėje išaugo, kūrėsi savigynos būriai, kurių veiklą koordinavo Bundo veikėjai. Į partiją pradėjo stoti ir pasiturintys žydai, įsikūrė organizacijos Pietų Rusijoje. 1903 m. partija turėjo apie 30 000 narių, iš jų apie 5000 Vilniuje.

RSDDP II suvažiavime jie pareikalavo pertvarkyti partiją nacionalinio federalizmo pagrindais. Kai šis prašymas nebuvo patenkintas, išstojo iš RSDDP, bendradarbiavo su sionistine partija Poalei Cion. Leido laikraščius „Arbeiterštime“ (Darbininkų laikas, leistas 1896–1905 m.), „Idišer arbeter“ (Žydų darbininkas, 1896–1904 m. leistas užsienyje), informacinį lapelį „Последние известия“ (Paskutinės žinios, 1901–1906 m.). 1904 m. apie 4500 Bundo veikėjų buvo suimta ir ištremta. Per 1905–1907 m. įvykius laikėsi reformistinių pažiūrų, reikalavo priimti Konstituciją, kuri Rusijos tautoms suteiktų nacionalines teises. 1906 m. RSDDP IV suvažiavime po suėmimų ir tremčių nusilpęs Bundas grįžo į šią partiją, nors nacionalinės autonomijos idėjų neatsisakė.

1912 m. RSDDP galutinai suskilus į bolševikus ir menševikus, liko reformizmo pozicijose. Po Vasario revoliucijos rėmė Laikinąją vyriausybę. Tuo metu partijoje buvo per 40 000 narių. Partijos lyderiai M. Lyberis ir R. Abramovičius rėmė menševikus. Po bolševikinio spalio perversmo dalis bundininkų emigravo, didelė dalis sukairėjo, ypač Ukrainoje, kur pilietinį karą lydėjo kruvini žydų pogromai. 1920 m. balandžio mėn. Maskvoje vykusioje Rusijos Bundo XII konferencijoje buvo atsisakyta opozicijos komunistams, o 1921 m. kovo mėn. Minske vykusioje XIII konferencijoje nutarė įsijungti į RKP. Su tuo nesutinkantys reformistai įkūrė Socialdemokratinį bundą, kurį sunaikino čekistai.

Lenkijoje ir Lietuvoje 1917 m. Bundas legalizavosi, dalyvavo rinkimuose, turėjo mažą įtaką savivaldybėse, ypač Lietuvoje. Kairioji lenkiškojo Bundo dalis 1923 m. įsijungė į Lenkijos komunistų partiją, kuri netrukus buvo uždrausta. Bundas Lenkijoje legaliai veikė iki 1939 m. fašistų ir komunistų invazijos. 1941 m. Lenkijos Bundo vadovai V. Alteris ir H. Erlichas Rusijoje buvo apkaltinti šnipinėjimu ir sušaudyti. Lenkijoje Bundą atgaivinti buvo bandoma po karo, tačiau 1948 m. jo, kaip ir kitų, komunistams nepaklususių partijų veikla buvo nutraukta.

Pasitraukusi į Vakarus Bundo vadovybė (Rafaelis Abramovičius, L. Feineris, B. Goldšteinas, Marekas Edelmanas) Paryžiuje atkūrė RSDDP veiklą, padėjo kitiems partiečiams isitvirtinti. 1947 m. Briuselyje įvyko I pasaulinė Bundo konferencija, surinkusi po daugelį kraštų išsibarsčiusius žydų socialdemokratų likučius.

Šiuolaikinis Bundas, veikiantis daugiausia JAV, Australijoje, Kanadoje ir Didžiojoje Britanijoje, palaiko pasaulio žydų vienybės koncepciją, tačiau, pasak jų, atmeta ypatingos Izraelio reikšmės doktriną.

Nuo 1951 m. Bundas yra SI narys.

1999 m. pirmininkas Benjaminas Nadelis.

• Bundo archyvas Archyvuota kopija 2005-08-22 iš Wayback Machine projekto. (anglų, rusų k.)