Ūkinė teisė

Ūkinė teisė gali būti skirstoma į viešąją bei privatinę ūkinę teisę. Ūkinė viešoji teisė - ūkinę veiklą nustatančios imperatyvios teisės normos, viešosios teisės dalis. Tokių teisės normų santykių, siekdami reguliuoti tarpusavio santykius, dalyviai negali pakeisti, jų nustatyti. Tai ūkinė konstitucinė, ūkinė administracinė teisė, ūkinė baudžiamoji teisė ir kt. Pvz., Ūkinė konstitucinė apima konstitucines ūkinės veiklos normas. LR Konstitucijos 46 straipsnyje nustatyta, kad „Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva. Valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą. Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei“.

Ūkinė administracinė teisė apima šių sričių reguliavimą kaip mokesčiai bei rinkliavos, subsidijos, parama ūkiui, verslui, plėtros skatinimas; monopolija ir jo valdymas (pvz., alkoholio monopolis); ūkinės veiklos priežiūra, sankcionavimas, ūkinės veiklos sąlygos (licencijavimas, kitoks reguliavimas); valstybės, nacionalinės priklausomybės asmenų - piliečių ir juridinių asmenų - apsauga; teisinių gėrių vykdant ūkinę veiklą apsauga (pvz., ūkinė aplinkos teisė).

Ūkinė privatinė teisė - vad. komercinė teisė: įmonių teisė, ūkio šakų teisė (privatinė energetikos teisė, privatinė žemės ūkio teisė, privatinė miškų teisė, privatinė statybų teisė).

Verslo teisė pačia plačiausia prasme yra suprantama visuma teisės normų, reguliuojančių ne tik verslo, su verslu susijusius, bet ir kitokius visuomeninius ūkinius santykius (tiek privatinius, tiek ie viešuosius). Tokiu atveju verslo teisės sąvoka iš esmės atitinka ūkinės teisės sąvoką ir yra jai tapati, apima verslo santykius reguliuojančias teisės sritis (kaip civilinė teisė, komercinė teisė, darbo teisė, mokesčių teisė), taip pat valstybės, savivaldybės įmonių veiklos teisė, apimanti valstybių, savivaldybių ir kitų viešųjų organizacijų vykdomą (neverslo) veiklą, kurios pirminė paskirtis - teikti viešąsias paslaugas (viešojo transporto, viešojo aptarnavimo ir kt.), o nebūtinai „daryti“ verslą (t. y. siekti pelno).

Siaurąja prasme verslo teisė yra taip vad. privatinė ūkinė teisė (iš esmės - komercinė teisė). Tokiu atveju nuo ūkinės teisės verslo teisė skiriasi tuo, jog ji reguliuoja tam tikrų ūkinės veiklos aspektų, kai jais pasireiškia privatiniai teisės subjektų (pvz., įmonių, verslininkų) ūkinės veiklos santykiai.

Lietuvoje verslo teisė tiriama bei dėstoma privatinės teisės kontekste. VU Teisės fakultete verslo teisės dalykų programas, dėstymą kuruoja Privatinės teisės katedra (iki 2009 m. rugsėjo 1 d. - VU TF Civilinės teisės ir civilinio proceso katedra), VDU Teisės fakultete - Privatinės teisės katedra, MRU Teisės fakultete veikia Verslo teisės katedra. Joje dėstomi tokie kursai kaip Civilinė teisė, Atskirų krovinių vežimo sutarčių ypatumai, Banko sandoriai, Bankroto teisė, Civilinė teisinė atsakomybė, Investicijų teisinis reguliavimas, Keleivių vežimo sutartys, Komercinė teisė, Konkurencijos teisė, Konvencinė ir deliktinė civilinė atsakomybė, Prievolių įvykdymo užtikrinimas, Sutarčių teisė, Transporto infrastruktūros objektų teisinis režimas, Transporto teisės šaltiniai, Verslo organizavimo teisinės formos, Vežėjo civilinės atsakomybės pagrindai, Viešosios nuosavybės teisės įgyvendinimas.

Ūkinė teisė studijuojama aukštosiose mokyklose. Kadangi ji apima įvairias sritis, dėstoma pagal atskirų visuomeninių santykių reguliavimo pošakius - komercinė teisė, įmonių teisė; dalis ūkinės teisės medžiagos dėstoma civilinės teisės kurso metu (valstybėse, kuriose vyrauja privatinės teisės monizmas - civilinę ir komercinę teisę reguliuoja ne keli atskiri, bet vienas kodeksas, CK).

• Wimmer/Müller: "Wirtschaftsrecht. International - Europäisch - National", 1. Auflage (2007), Springer Wien-New York