Čečėnai

Čečėnai
Gyventojų skaičius	~1,45 mln.
Populiacija šalyse	Rusija: 1 360 300  Kazachstanas: 34 000  Jordanija: 15 000  Gruzija: 15 000  Azerbaidžanas: 10 000
Kalba (-os)	čečėnų
Religijos	musulmonai (sunitai)
Giminingos etninės grupės	ingušai, kistinai

Čečėnai (Нохчий) – Kaukazo tauta, gyvenanti daugiausia Rusijoje (Čečėnijoje, Ingušijoje, Dagestane, Stavropolio krašte, Volgogrado srityje, Kalmukijoje, Astrachanės, Saratovo ir Tiumenės srityse), taip pat Kazachstane, Gruzijoje, Turkijoje, Jordanijoje ir kitur. Populiacija – 1,5 mln. žmonių. Kalba čečėnų kalba, priklausančia Kaukazo kalbų šeimai.

Tikintieji – musulmonai sunitai. Verčiasi drėkinamąja žemdirbyste (augina javus, linus, arbūzus), kalnų ganykline gyvulininkyste (galvijai, avys, ožkos, arkliai), gamina gelumbės, odos, šilko, juvelyrikos dirbinius, užsiima kilimų audimu, kalvyste. Tradicinės čečėnų gyvenvietės didelės, jose yra nuo 500–600 iki 4000 kiemų, kiekviena gyvenvietė turi 3-5 aukštų gynybinį bokštą. Kaip ir daugeliui kitų Kaukazo tautų, čečėnams būdingi vaišingumo, bičiulystės, įbrolystės, kraujo keršto papročiai^[1]. Turi gausų folklorą ir ikimusulmoniškų dievybių panteoną (Nartų epas).

Čečėnai minimi VII a. armėnų, XIII a. persų šaltiniuose. Daugiausia buvo chazarų, alanų įtakoje. 1722 m. prasidėjus Petro I žygiams į Persiją, čečėnai atsidūrė rusų įtakos zonoje, tačiau nuožmiai priešinosi užkariavimui. 1944 m. TSRS apie 0,4 mln. čečėnų deportavo į Kazachstaną. Vėliau dalis jų grįžo. Po TSRS subyrėjimo čečėnai aktyviai kovoja prieš Rusiją. Dėl karo daug čečėnų emigravo į kitas Rusijos teritorijas, Europos valstybes.