Rytų galindai

**Baltiškų hidronimų paplitimo arealas**
Plotas, kuriame gausu baltiškų hidronimų

Plotas, kur baltiškų hidronimų nedaug ir dalis jų abejotini

Rytų galindai – baltų gentis, pagal XI–XII a. rusų rašytinius šaltinius, gyvenusi Protvos upės baseine (į vakarus nuo Maskvos, dabartinės Možaisko apylinkės),^[1] tarp viatičių ir krivičių žemių. Archeologų tapatinama su III ir IV a. sandūroje susiformavusiu Moščino kultūros atstovų etnosu.^[2] „Rytų galindais“ ši gentis vadinama sąlygiškai, taip ją atskiriant nuo kitų – vadinamųjų vakarų galindų, o jų kalba, skiriant nuo vakarinių galindų, vadinama rytų galindų kalba.

Istorija

Pirmą kartą coldae vardu rytų galindai paminėti VI a. viduryje Rytų Romos imperijos istoriko Jordano veikale Getika (De origine actibusque getarum). Galimas daiktas, kad žodžiu coldae Jordanas perteikė suslavintą rytų galindų savivardį. Tautovardis galindai veikiausiai reiškia 'galiniai, pakraščio gyventojai'.

Rusėnų metraščiuose rytų galindai (goliad', goliadi) minimi nuo 1058 m. O 1147 m., drauge pirmą kartą paminint ir Maskvą, metraštyje vėl rašoma: Ir žygiavo Sviatovslavas, ir nugalėjo galindus Protvos aukštupyje (И шедъ Святославъ и взя люди Голядь, верх Поротве).^[3] Jų centras turėjo būti apie Možaiską. Dalis rytų galindų išvengė viatičių kolonizacijos ir, pasak V. Sedovo, išliko nepriklausomi iki XIII a., kai metraščiuose minima, kad Maskvos kunigaikštis žuvo kovoje „su Lietuva prie Protvos“.^[4] XII–XIV a. šios genties gyventa tuoj į pietvakarius nuo galindų žemėje įkurtos Maskvos, daugiausia Protvos (kairysis Okos intakas) baseine.

Pasak archeologų, darbo įrankius ir ginklus (kirvius, pjautuvus, strėlių antgalius ir kt.) rytų galindai gaminosi iš jų pačių lydytos geležies.

Iki VIII a. pradžios pietvakarinis rytų galindų kaimynas buvo baltiškos Koločino kultūros gentis (vėliau – slavai severėnai), o vakaruose rytų galindų kraštas bent iki X a. ribojosi su baltiškos Tušemlios kultūros atstovų etnoso žemėmis. Šiaurėje bei rytuose rytų galindų kaimynai iki X a. buvo meriai ir kt. finų gentys.

VIII–X a. Okos baseino galindus nuo kitų, vakariau gyvenusių baltų atskyrė į šiaurę slenkantys slavai (būsimųjų viatičių „lingvistiniai protėviai“,– viatičiai, kaip savita rusėnų etnokultūrinė grupė, susiformavo rytų galindų substrato pagrindu), kurie jau VIII–IX a. asimiliavo didžiąją (pietinę) rytų galindų dalį. Slavų kolonizacija metraščiuose minimų galindų teritorijoje Protvos aukštupyje nevyko iki XV a. Maskvos kunigaikščiams kuriant miestus galindų teritorijoje ir sumažėjus jų kariniam pasipriešinimui, Naros, Pachros ir jų intakų pakrantes iš pietų pradėjo kolonizuoti viatičiai, kurie Maskvos apylinkėse susitiko su krivičiais. XV a. baltų likučiai šiame regione buvo galutinai asimiliuoti slavų.

Išnašos

↑ „Apie galindus, baltų gentį, ir jų kelionę į vakarus, pasaulio pakraštį (nuotraukos)“. kultura.lrytas.lt. 2010-09-24. Suarchyvuota iš originalo 2016-09-14. Nuoroda tikrinta 2016-09-17.
↑ http://www.istorijoszurnalas.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=45&Itemid=24 Archyvuota kopija 2016-09-17 iš Wayback Machine projekto.
↑ Zinkevičius Z. (1984). Lietuvių kalbos istorija. I. Vilnius: „Mokslas“. p. 249.
↑ „Baltų žinyčios vartai » Baltų karyba viduriniame ir vėlyvajame geležies amžiuje(4)“. baltai.lt. 2011-01-03. Suarchyvuota iš originalo 2015-04-04. Nuoroda tikrinta 2016-09-17.

[1] „Apie galindus, baltų gentį, ir jų kelionę į vakarus, pasaulio pakraštį (nuotraukos)“. kultura.lrytas.lt. 2010-09-24. Suarchyvuota iš originalo 2016-09-14. Nuoroda tikrinta 2016-09-17.

[2] ttp://www.istorijoszurnalas.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=45&Itemid=24 Archyvuota kopija 2016-09-17 iš Wayback Machine projekto.

[3] Zinkevičius Z. (1984). Lietuvių kalbos istorija. I. Vilnius: „Mokslas“. p. 249.

[4] „Baltų žinyčios vartai » Baltų karyba viduriniame ir vėlyvajame geležies amžiuje(4)“. baltai.lt. 2011-01-03. Suarchyvuota iš originalo 2015-04-04. Nuoroda tikrinta 2016-09-17.

[1]

[2]

[3]

[4]