Prancūzijos senatas
| Senatas Sénat | |
 | |
| Tipas | |
|---|---|
| Tipas | Aukštieji rūmai |
| Istorija | |
| Įkurta | 1958 m. spalio 4 d. |
| Vadovybė | |
| Pirmininkas | Gérard Larcher, LR (nuo 2014 m. spalio 1 d.) |
| Struktūra | |
| Vietos | 348 |
 | |
| Politinės grupės | |
| Rinkimai | |
| Rinkimų sistema | Netiesioginiai rinkimai |
| Paskutiniai rinkimai | 2020 m. rugsėjo 27 d. |
| Posėdžių vieta | |
 Liuksemburgo rūmai, Paryžius | |
| Nuorodos | |
| Svetainė | www |
Senatas (pranc. Sénat) – Prancūzijos parlamento aukštieji rūmai, viena iš įstatymų leidžiamosios valdžios institucijų. Skirtingai nuo žemųjų parlamento rūmų (Nacionalinio Susirinkimo) Senate mažiau karštų debatų ir jis susilaukia mažiau masinės informacijos priemonių dėmesio. Senatu taip pat vadinti aukštesnieji palamento rūmai Prancūzijos revoliucijos metu 1799–1804 m.
Senatas posėdžiauja Paryžiuje, Liuksemburgo rūmuose ir yra Liuksemburgo sodo bei Liuksemburgo muziejaus savininkas. Senato pirmininkas nuo 2014 m. yra Gérard Larcher.
Sudėtis ir rinkimai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Prancūzijos senate pagal Penktosios Respublikos konstitucijos 24 straipsnį atstovaujama Prancūzijos teritorinėms bendruomenėms ir užjūrio teritorijoms. Senatas susideda iš 331 senatoriaus, kurių 313 renka Prancūzijos departamentų gyventojai, po vieną – Naujoji Kaledonija, Prancūzų Polinezija, Valis ir Futuna, Sen Pjeras ir Mikelonas, du – Majotas ir 12 senatorių – du milijonai etninių prancūzų, gyvenančių užsienyje.
Iki 2004 m. senatoriai buvo renkami netiesioginiuose rinkimuose. 9 metų kadencijai senatorius rinko rinkikai, tarp jų merai, vietos deputatai ir Nacionalinės Asamblėjos deputatai, kas trejus metus atnaujinant po trečdalį senato sudėties (serijos A, B ir C). Tuo užtikrinami švelnesni senato politikos pokyčiai. Nuo 2004 m. pereinama prie 6 metų kadencijos po dvi serijas.
Nuo 2008 m. visi senatoriai bus renkami pagal proporcinę rinkimų sistemą. Įstatymas numato pasyviąją rinkimų teisę, tai yra, teisę būti išrinktam sumažinti nuo 35 iki 30 metų. Be to, nuo 2008 m. senatą sudarys 341 senatorius, o nuo 2011 m. – 346 senatoriai, kurie atstovaus: 326 – Prancūzijos gyventojus, po du – Prancūzijos Polineziją, Naująją Kaledoniją ir Majotą, po vieną – Sen Pjerą ir Mikeloną bei Valis ir Futuną, o 12 – užsienio prancūzus. Pastaruosius rinks Užsienio prancūzų asamblėja.
Senatorius turi parlamentinę neliečiamybę, tačiau jis negali būti ministru. Jeigu senatorius paskiriamas ministru, jis gauna parlamentines atostogas ir negali dalyvauti senato balsavimuose. Senatoriaus pareigos gali būti suderinamos tik su departamentų generalinių tarybų ar regionų tarybų nario mandatu (4 % senatorių), taip pat municipalinių tarybų nario mandatu.
Rinkikų kolegija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Rinkikų kolegiją, kuri renka senatorius, sudaro:
- Komunų atstovai, merai, merų pavaduotojai, komunų municipalinių tarybų nariai ir svarbiausių komunų municipalinių tarybų delegatai, kurių skaičius priklauso nuo gyventojų skaičiaus komunoje. Ši rinkikų kolegijos dalis sudaro 95 % jos sudėties.
- Departamentų Generalinių tarybų nariai ir regionų tarybų nariai bei šių tarybų delegatai. Ši rinkikų kolegijos dalis siekia 5 %.
Iš viso senatorius renka apie 150 000 rinkikų.
Įgaliojimai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Prancūzijos senatas turi visus parlamento įgaliojimus. Įstatymo projektą jam gali pateikti vyriausybė arba Nacionalinė Asamblėja. Abu parlamento rūmai įstatymui turi pritarti prieš teikiant jį pasirašyti prezidentui. Jeigu Nacionalinė Asamblėja, atstovaujant tautą, labiau kontroliuoja įstatymo projekto teisėtumą ir tikslingumą, tai Senatas, atstovaujantis teritorijas, prižiūri, ar įstatymo projektas nepažeidžia savivaldybių, departamentų ar regionų teisėtų interesų.
Jeigu bent vieni parlamento rūmai įstatymo projektui nepritaria, vyriausybė gali atsiimti projektą, arba pateikti jį paritetiniais pagrindais iš abiejų parlamento rūmų narių sudaromai bendrai derinimo komisijai. Jeigu komisija įstatymo projektui nepritaria, Nacionalinė Asamblėja gali pareikalauti vyriausybės atsistatydinimo.
Senatas taip pat kasmet išklauso vyriausybės ataskaitas įvairiais klausimais.
Prancūzijos parlamento kongresas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1958 m. konstitucijos 89 straipsnis numato, kad Prancūzijos konstitucija gali būti keičiama dviem būdais:
- referendumu,
- Prancūzijos parlamento kongrese, kai kartu posėdžiauja Prancūzijos Nacionalinė Asamblėja ir Senatas.
Pastarasis būdas taikomas dažniausiai, tik Prancūzijos prezidento kadencijos sutrumpinimas nuo 7 iki 5 metų buvo pateiktas referendumui.
Senato pirmininkas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Senato pirmininką renka senatas trejiems metams. Senato pirmininkais Penktojoje Respublikoje yra buvę:
- 1958-1968 m. – Gastonas Monervilis,
- 1968-1992 m. – Alenas Poeras (8 kadencijas po 3 metus),
- 1992-1998 m. – Renė Monori,
- nuo 1998 m. – Kristianas Ponslė.
Senato pirmininkas, kaip numato Konstitucija, gali pavaduoti Prancūzijos Prezidentą jam susirgus, atsistatydinus ar mirus, arba, Konstitucinės tarybos sprendimu – Prezidentui esant atostogose. Alenas Poeras 2 kartus ėjo prezidento pareigas (1969 m. kai atsistatydino Šarlis de Golis ir 1974 m., kai mirė Žoržas Pompidu).
Senato pirmininkas turi 6 pavaduotojus.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Prancūzijos senatas įsteigtas 1795 m. kaip Seniūnų taryba. Vėliau jis vadinosi Konservatyvusis senatas (1799–1814 m.), Perų rūmai (1814–1848 m.), Senatas (1851–1870 ir 1875–1940 m.). 1940 m. liepos 10 d. 212 balsų už ir 23 prieš visus savo įgaliojimus perdavė maršalui Petenui. Nuo 1946 iki 1958 m. – Respublikos taryba, nuo 1958 m. – Senatas.
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Oficiali svetainė
- Senato biblioteka Archyvuota kopija 2007-09-29 iš Wayback Machine projekto.