Statika

Statika – teorinės mechanikos dalis, kurioje nagrinėjama jėgų bei kūnų pusiausvyra. Statikoje nagrinėjami šie pagrindiniai uždaviniai:

• Jėgų sudėtis ir standų kūną veikiančios jėgų sistemos pakeitimas paprasčiausio pavidalo sistema;
• Standų kūną veikiančios jėgų sistemos pusiausvyros sąlygų nustatymas.

Pusiausvyros teorijos pradininkas yra Archimedas, jis pirmasis nagrinėjo įvairius pusiausvyros atvejus remdamasis sverto dėsniais.^[1]

• Pagrindinė statikos sąvoka – jėgos sąvoka. Dydis, kuris yra materialių kūnų tarpusavio sąveikos matas, apibūdinantis šio poveikio intensyvumą bei kryptį, vadinamas jėga.

Jėga apibudinama trim parametrais:

1. jėgos skaitiniu dydžiu, arba jėgos moduliu;
2. jėgos pridėties tašku;
3. jėgos veikimo kryptimi.

• Pusiausvyra – objekto vietos pastovumas, lyginant objektą su kitais nejudančiais kūnais.
• Atskaitos sistema – erdvė, kurioje yra nagrinėjamas objektas ir erdvės atžvilgiu nagrinėjama pusiausvyra ar judėjimas.
• Standus kūnas – toks kūnas, kurio deformacijų nepaisoma.

Dvi standų kūną veikiančios jėgos atsveria vieną kitą tik tada, kai jos yra vienodo didumo ir veikia vienoje tiesėje priešingomis kryptimis.

Pridėjus prie sistemos arba iš jos atėmus pusiausvyrą jėgų sistemą, jėgų sistemos poveikis standžiam kūnui nepasikeičia.

Kiekvieną besideformuojantį kūną, esantį pusiausvyroje, sustandinus–pusiausvyra išliks nepakitusi.

Du kūnai vienas kitą veikia jėgomis, lygiomis savo moduliu, bet priešingomis savo kryptimis. Ši aksioma labai svarbi nustatant ryšių reakcijas.