Sachalinas
Sachalinas (rus. Остров Сахалин, jap. 樺太) – sala Azijos rytinėje pakrantėje, tarp Ochotsko ir Japonijos jūrų. Plotas 76400 km². Ilgis iš šiaurės į pietus 984 km, vidutinis plotis ~100 km. Nuo žemyno skiria Totorių sąsiauris, nuo Hokaido salos Laperūzo sąsiauris. Didžiausias miestas – Južno Sachalinskas. Sala turi srities statusą Rusijos federacijos sudėtyje – kartu su Kurilų, Monerono ir Ruonių salomis sudaro Sachalino sritį.
Pavadinimo kilmė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Europietiškas salos vardas yra klaidingos interpretacijos pavyzdys. Jis kilęs iš mandž. sahaliyan ula angga hada 'Amūro žiočių pabaiga'. Amūro žiotys yra prie pat Sachalino šiaurės vakarinio kranto. Žodis sahaliyan mandžiūrų kalboje reiškia 'juodas', o Amūro upę mandžiūrai vadina sahaliyan ula 'juodoji upė'. Ainai salą vadina ain. Karafuto, 樺太 arba Krafto.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Salos vietiniai gyventojai yra ainai, gyvenę jos pietuose, bei vidurinėje dalyje gyvenantys orokiai, šiaurinėje – nivchiai. XVII a. kraštą atrado europiečiai (1640 m. čia išsilaipino Rusijos kazokai). Pagal Rusijos – Japonijos sutartis Sachalinas 1875 buvo pripažintas Rusijos valda. Iki 1906 m. katorgos ir tremties vieta. Pagal 1905 m. Portsmuto taiką Pietų Sachalinas atiteko Japonijai. 1945 m. pagal Jaltos ir Potsdamo konferencijų nutarimus atiduotas TSRS.
Reljefas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Krantai lygūs, vietomis statūs. Didžiausios įlankos: Kantrybės įlanka, Sachalino įlanka, Anyvos įlanka. Pusiasaliai: Šmito pusiasalis, Kantrybės pusiasalis, Tonino-Anyvos pusiasalis, Krijosno pusiasalis. Šiaurinę dalį (be Šmito pusiasalio) užima Šiaurės Sachalino lyguma. Į pietus nuo jos vakarinėje pakrantėje yra Vakarų Sachalino kalnai (Vozvraščenijės kalnas 1325 m), rytinėje pakrantėje Rytų Sachalino kalnai (Lapatino kalnas 1609 m), pietryčiuose – Susujos kalvagūbris (Čechovo kalnas 1047 m). Kalnus skiria Tymės-Poronajaus ir Susujos žemumos.
Naudingos iškasenos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Naudingos iškasenos: nafta (Echabio, Katanglio telkiniai), dujos, akmens anglis (Vachruševo, Novikovo telkiniai), auksas (Langerio rajonas), gyvsidabris, platina.
Klimatas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Musoninis vidutinis platumų klimatas. Bendrai apibūdinat – klimatas šaltas ir drėgnas. Salos pietuose drėgnas žemyninis, vidurio ir šiaurinėje dalyje – subarktinis klimatas. Dėl salą supančių jūrų vasaros kur kas vėsesnės, dažnai apsiniaukę, ūkanotos, mažai saulėtų dienų, nei kitose panašiose Azijos žemyno platumuse, pavyzdžiui, Irkutske (Rusija) ir Charbine (Kinija). Žiemos saloje žymiai sniegingesnės, tik keliais laipsniais šiltesnės, nei minėtose ir kitose panašių platumų žemyno vietovėse. Sausio vidutinė temperatūra nuo -6 iki -25 °C, rugpjūčio 11–22 °C. Kritulių šiaurėje >400 mm, kalnuose iki 1200 mm per metus.
