Socialinė filosofija

Socialinė filosofija – filosofijos šaka, nagrinėjanti klausimus apie socialinių institucijų pagrindus, socialinį elgesį ir vertinanti visuomenės interpretaciją etinių vertybių, o ne empirinių santykių požiūriu.^[1] Socialiniai filosofai pabrėžia socialinių politinių, teisinių, moralinių ir kultūrinių klausimų konteksto reikšmę ir naujų teorinių struktūrų kūrimą – nuo socialinės ontologijos iki priežiūros etikos iki kosmopolitinių demokratijos, prigimtinių teisių, žmogaus teisių, lyčių lygybės ir pasaulinio teisingumo teorijų.

Nėra visuotinai sutariama dėl socialinės filosofijos ir politinės filosofijos bei socialinių mokslų filosofijos santykio.^[2] Socialinės filosofijos ir etikos klausimai dažnai gerokai persidengia. Kitos socialinės filosofijos formos apima politinę filosofiją ir jurisprudenciją, kurios daugiausia yra susijusios su valstybių visuomenėmis bei jų veikimu.

Socialinę filosofiją, etiką ir politinę filosofiją sieja glaudūs ryšiai su kitomis socialinių ir humanitarinių mokslų disciplinomis. Savo ruožtu patys socialiniai mokslai yra labai svarbūs socialinių mokslų filosofijai.

Kalbos filosofija ir socialinė epistemologija yra sritys, kurios reikšmingai persidengia su socialine filosofija.^[3]

Kai kurios temos, nagrinėjamos socialinės filosofijos:

Socialinė filosofija ėmė formuotis antikoje, jos raida labiausiai susijusi su Platono ir Aristotelio veikalais. Juose aprašytos idėjos vėliau buvo plėtojamos viduramžiais.^[2] Naujaisiais laikais socialinių problemų analizei milžinišką įtaką padarė prigimtinės teisės teorijos šalininkų, Tomo Hobeso, empirinės krypties – Džono Loko, Deivido Hiumo, vėliau – ir Žano Žako Ruso, Šarlio Liuji de Monteskjė veikalai. Naują postūmį socialinei filosofijai suteikė liberalizmo atstovo Džono Stiuarto Milio idėjos. Nuo XIX a. antros pusės popiežiaus Leono XIII iniciatyva imta plėtoti katalikiškąjį socialinį mokymą, atnaujinusį Tomo Akviniečio svarbiausias socialines įžvalgas.^[2]

Lietuvoje socialinės filosofijos apraiškų galima aptikti XIX a. pab.–XX a. pr. tautinio atgimimo veikėjų kūryboje (ypač Jono Šliūpo).^[2] Tarp garsiausių naujųjų laikų socialinių filosofų – Alvydas Jokubaitis, Algirdas Degutis, Jūratė Morkūnienė, Leonidas Donskis.