Smilkalai
Smilkalai – kvapiosios medžiagos, kurios smilkdamos skleidžia aromatą. Smilkalai naudojami religiniais, aromaterapiniais, estetiniais tikslais.
Žmonės jau tūkstančius metų žino kaip išgauti aromatus iš kvapių dervų, medienos gabalėlių, žolių, šaknų, žievės, sėklų, žiedų. Smilkalai naudojami šventyklose, ritualinių apeigų metu. Smilkalų smilkymas praktikuotas Senovės Egipte Amono Ra pagerbimo ir laidojimo ritualuose. Pastaruose naudoti piktųjų dvasių atgrasymui, dievų pamaloninimui. Babilonijoje dažnai naudoti maldų, orakulų metu. Senovės Graikijoje, vėliau ir antikos laikais orfizme, naudoti aukojimų metu. Senovės Romoje be aukojimų ritualų dar naudoti ir imperatoriaus kulto apeigose. Hinduizme, ypač šaivizme, smilkalai smilkinami ritualų bei aukojimų metu. Budizme smilkalai deginami įšventinimų metu, švenčių proga, kasdienėse religinėse apeigose. Kinų liaudies religijoje jų smilkymu pagerbiamos protėvių dvasios, įvairūs dievai. Šintoizme taip pat naudojami įvairiuose ritualuose.[1] Krikščionys smilkalų naudojimą per liturgines apeigas perėmė iš judėjų tradicijos.[2] Biblijoje minima, kad Trys Karaliai, atėję pasveikinti gimusį Jėzų, jam atnešė tris brangias dovanas – aukso, frankensenso[3][4] ir miros. Naudoti ir ikikrikščioniškais laikais baltų kraštuose.[5]
Antikos laikais smilkalai buvo panašūs į nedidelius skaidrius rutuliukus ir buvo laikoma kaip prabangos prekė. Dabar smilkalų galima pamatyti įvairių formų ir pavidalų (lazdelės, kūgeliai, padengti aromatizuotais milteliais). Smilkalams gaminti gali būti naudojamos tiek natūralios gamtinės, tiek ir sintetinės medžiagos:
- Augalinės: agarmedis, ajeras, alavijas, anyžis, arbatmedis, eukaliptas, gvazdikėlis, harmala, kadagys, kalendra, kasija, kedras, kiparisas, lauras, levanda, mira, muskatas, sandalmeldis, šafranas, šalavijas, vanilė, įvairių medžių sakai, gintaras, bosvelijų derva.
- Gyvulinės: ambra, muskusas, operkulas
- Eteriniai aliejai (rožių, jazminų, pačulio, kedro, ilang-ilang)
Lietuvoje smilkalai nuo seno gaminti iš vaistažolių, nes buvo manoma, jog jie apsaugos nuo ligų. Lietuviškuose smilkaluose dažniausiai naudotas gintaras, kadagys, pelynas, jonažolė, ajeras. Gintaro smilkalams gaminti gali būti naudojami gintaro milteliai, susidarantys apdirbant gintarą. Smilkdamas gintaras išskiria aitrų eterinį aliejų. Gintaro smilkalai yra gaminami iš natūralaus gintaro ir netoksiško priedo masės aplipinant liepos ar kito tradicinio medžio pagaliuką.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ „Incense“. Encyclopedia Britannica. Nuoroda tikrinta 2021-04-02.
- ↑ Smilkalai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXII (Sko–Šala). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2012
- ↑ Matthew 2:11
- ↑ Evangelija pagal Matą, Mt 2:11 (lietuviškame vertime rašoma tiesiog „smilkalų“)
- ↑ Balsys, Rimantas. Lietuvių ir prūsų dievai, deivės, dvasios: nuo apeigos iki prietaro. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2006.
