Nalšia

Nalšia, arba Nalšėnai (vok. Nalsen, Naalse; rusėnų k. Нальщаны, Нальщане), tiksliai neidentifikuotos atskiros rytų baltų nalšėnų genties ar aukštaičių genčių žemė. Rašytiniuose šaltiniuose minima nuo 1229 iki 1298 metų. XI(?)-XIII a. bent nominaliai priklausė Polocko kunigaikštystei, nuo XIII a. pr. (?) buvo viena iš kelių kunigaikštysčių, sudariusių LDK; vakaruose ar šiaurės vakaruose Nalšia ribojosi su Livonijos ordino valdomis, pietuose – su Lietuvos (siaurąja prasme) žeme.

Nalšios žemės lokalizacijos problema

Nalšios žemės teritorija pagal E. Gudavičių ir kt.

Istoriografijoje Nalšia iki šiol nėra aiškiai identifikuota, – nesutariama tiek dėl joje gyvenusio etnoso ar subetnoso tipologinės priklausomybės, tiek dėl šio krašto politinio statuso, tiek dėl jo teritorijos lokalizacijos.

Vienas pirmųjų, bandžiusių pateikti mokslinę Nalšios žemės lokalizaciją, buvo latvių etnologas ir kalbininkas E. Volteris (Eduards Volters). Remdamasis 2–3 „Nalšios“ vardą primenančių Utenos apylinkių vietovių (Noliškis ir pan.) geografine padėtimi, kronikiniais Livonijos ordino kariuomenės žygių į Nalšią aprašymais bei Giedraičių giminės Kasparo Daumanto (XVI a.) šakos legenda apie Giedraičių kilmę iš XIII a. gyvenusio kunigaikščio Daumanto, E. Volteris dar XIX a. pab. Nalšią siūlė lokalizuoti (senosios) Aukštaitijos šiaurės vakaruose.^[1].

Lenkų istorikas H. Lovmianskis (Henryk Łowmiański), kuris Nalšią laikė vienos lietuvių genties kilčių žeme, 1932 m. ją lokalizavo į rytus nuo Žeimenos upės ir Vilniaus–Galšios–Lydos krašte, t. y. dab. Lietuvos rytuose bei pietryčiuose ir Baltarusijos šiaurės vakaruose. Tokiai Nalšios lokalizacijai (paremtai, be kita ko, ir Volynės metraštyje pateikto Burundajaus 1258–1259 m. žiemos žygio į Lietuvą, Nalšią bei Sūduvą aprašymo interpretacija, taip pat su „Nalšios“ vardu tariamai susijusio Galšios miestelio geografine padėtimi), netrukus pritarė ir dauguma lietuvių tyrinėtojų, tačiau pradedant 1976 m., „lovmianskiškąją“ Nalšios lokalizacijos schemą jie ėmėsi koreguoti, savosiose istorinėse kartogramose vaizduojamos „Nalšios žemės“ plotą ilgainiui ženkliai sumažindami vad. „Lietuvos žemės“ naudai, o pačią „Nalšią“ pastūmėdami labiau į vakarus, – taip XX a. 8-9 dešimtmetyje „volteriškoji“ Nalšios lokalizacijos versija bent Lietuvoje vėl susigrąžino anksčiau turėtą padėtį.

Šiuo metu dauguma lietuvių istorikų bei archeologų Nalšią laiko viena didžiausių „archeologinių lietuvių“ (Rytų Lietuvos pilkapių kultūros nešėjų) kiltinių žemių ir ją lokalizuoja Utenos-Zarasų-Breslaujos-Pastovių-Svierių-Nemenčinės-Molėtų-Utenos linijos ribojamoje teritorijoje. E. Gudavičius Nalšią lokalizuoja į vakarus nuo Žeimenos upės, T. Baranauskas ir G. Zabiela – beveik visoje dab. Šiaurės Rytų Lietuvoje ir gretimame Baltarusijos šiaurės vakarų kampe. R. Batūra Nalšios žemę ar kunigaikštystę linkęs lokalizuoti į rytus nuo Žeimenos ir Galšios krašte, t. y. XVI–XVIII a. egzistavusių Breslaujos ir Ašmenos pavietų teritorijoje.

Galima interdisciplinarinė Nalšios žemės lokalizacija

Remiantis Eiliuotosios Livonijos kronikos informacija apie Livonijos (Kalavijuočių) ordino kariuomenės 1229 ir 1250 m. žygius į (tikrąją) Lietuvą, galima konstatuoti tik tai, kad XIII a. viduryje Nalšia buvo įsiterpusi tarp tuometinių Livonijos ordino valdų ir „Lietuvos“. Kita vertus, remiantis Mindaugo krikšto bei karūnavimo apeigose dalyvavusio anonimo ~1260 m. rašytu traktatu „Žemių aprašymo pradžia“ (Incipiunt descriptiones terrarum, lot.), kuriame „lengvai priimantys krikštą“ nalšėnai įvardyti greta lietuvių ir jotvingių, taigi kaip atskira etninė (?) LDK gyventojų grupė, to paties šaltinio pateikta „Lietuvos žemės“ padėties Žemaitijos atžvilgiu charakteristika („O nuo jos [t. y. Žemaitijos] į rytus – su Rusia besiribojanti Lietuvos žemė“) ir istorijos šaltinių paliudytu Nalšios pavaldumo Polockui faktu, taip pat atsižvelgiant į keistą dab. Latgaloje (Latvijos dalyje, esančioje į rytus nuo Aiviekstės upės) iki XIII/XIV a. gyvenusio savito baltų etnoso^[2] „bevardiškumą“ istorinėje bei archeologinėje literatūroje, Nalšią galima būtų lokalizuoti buv. Jersikos kunigaikštystės teritorijoje (didžiausią iš Nalšios žemėje gyvenusių baltų etnosų tokiu atveju tektų tapatinti su vad. „rytiniais latgaliais“, arba Latgalos pilkapių kultūros (X–XIII a.) nešėjais).

Nalšios valdovai lietuviai

Žymiausiais Nalšios kunigaikštystės valdovais lietuviais (bent hipotetiškai) laikytini Nalšios (?) kunigaikštis Daumantas, Polocko kunigaikščio Tautvilo sūnus (?) Polocko (ir Nalšios?) kunigaikštis Konstantinas, kuris 1264 m. nemažą jo valdytą Rezeknės sritį (= Šiaurės Nalšią?) padovanojo Livonijos ordinui, ir Polocko bei Nalšios kunigaikštis Gerdenis, kuris 1264 m. pab. ne tik patvirtino minėtą Konstantino Berankio dovanojimą, bet ir atsisakė visų savo kaip polockiečių bei vitebskiečių valdovo teisių į (senąją) Latgalą (pastaroji ir minėta Rezeknės sritis Gerdenio ir Livonijos ordino sutarties tekste figūruoja kaip atskiri politiniai teritoriniai vienetai).

Išnašos

↑ Вольтер Э. А., Где искать землю Нальщанскую Ипатьевской летописи // Журнал министерства народного просвещения, 1900, № 5, с. 195–201.
↑ Apie tai, kad X–XIII/XIV a. vad. Latgaloje gyveno savitas rytų baltų etnosas, iš esmės skirtingas nuo likusioje dab. Latvijos dalyje gyvenusių genčių, liudija ne tik archeologijos, kraniologijos bei etnografijos duomenys, bet ir esminis augšzemniekų tarmės skirtingumas nuo kitų latvių k. tarmių, – pasak daugelio istorinės dialektologijos specialistų, specifiškai „rytietišką“ šios tarmės savitumą turėjo nulemti dab. Rytų Latvijoje gyvenusių ir latvių etnogenezėje dalyvavusių „grynųjų“ rytų baltų lingvistinis substratas.

[1] Вольтер Э. А., Где искать землю Нальщанскую Ипатьевской летописи // Журнал министерства народного просвещения, 1900, № 5, с. 195–201.

[2] Apie tai, kad X–XIII/XIV a. vad. Latgaloje gyveno savitas rytų baltų etnosas, iš esmės skirtingas nuo likusioje dab. Latvijos dalyje gyvenusių genčių, liudija ne tik archeologijos, kraniologijos bei etnografijos duomenys, bet ir esminis augšzemniekų tarmės skirtingumas nuo kitų latvių k. tarmių, – pasak daugelio istorinės dialektologijos specialistų, specifiškai „rytietišką“ šios tarmės savitumą turėjo nulemti dab. Rytų Latvijoje gyvenusių ir latvių etnogenezėje dalyvavusių „grynųjų“ rytų baltų lingvistinis substratas.

[1]

[2]