Metodologija

Metodologija – metodų teorija; pažinimo pažangos sąlygų samprata, kuri apima mokslinės mąstysenos principus. Metodologijos turinys ir problemos keičiasi, dėl mokslo raidos kintant pažinimo sąlygoms. Specifinė metodologijos ypatybė yra tai, kad jos istorija prasidėjo anksčiau, nei buvo suprasta ir išskirta jos problematika. Tad pirminis metodologijos turinys gali būti atkuriamas tik retrospektyviai, atsižvelgiant į visą istorinį jos problematikos vystymąsi. Tokiu būdu atskleidžiami tie principai, kurie, išskyrę mokslinį pažinimą iš kitų dvasinės veiklos sričių, lydi jį per visą istoriją, nepriklausomai nuo to, kiek jie yra suvokti ir kiek atsispindi konkrečioje pažinimo pažangos sąlygų programoje.

Europoje metodologijos istorija prasidėjo su antikine filosofija, pirmąja mokslinio pažinimo forma. Vystydamasi kaip visus žmogų dominančius klausimus apimantis mokslas, ji natūraliai formavo ir savo atsiskyrimo nuo ikimokslinės, mitologinės tradicijos pagrindus, kurie slypėjo pačiame filosofijos turinyje ir negalėjo būti išskirti, kol pats pažinimas netapo pažinimo objektu ir kol nesusidarė prielaidos nevienodai to objekto sampratai. Aiškidama tikrovę, antikinė filosofija susidūrė su uždaviniu, kaip atskirti tikro pažinimo būdus nuo netikro. Pažinimas imtas tirti kaip objektyvios tikrovės reiškinys, intuityviai vadovaujantis bendra, tikrovės aiškinimo turinyje jau įsitvirtinusia tendencija spręsti apie reiškinį, remiantis juo pačiu. Ši orientacija įgavo bendro metodologinio principo prasmę, pažinimo sampratoje ėmus ryškėti priešingai tendencijai – atskirti konkrečiai tiriamą reiškinį nuo jo abstrakčios esmės ir žiūrėti į juos kaip į priešybes. Taip išsiskyrė materializmo ir idealizmo metodologinės pozicijos, kas suteikė filosofijos raidai dviejų priešingų krypčių kovos pobūdį ir padarė pažinimo pažangos sąlygų tyrimą priklausomą nuo filosofinio apsisprendimo.

Materialistinio tikrovės aiškinimo pradiniu tašku tapo metodologinis struktūrinio determinizmo principas. Jis teoriškai išplėtotas Demokrito atomistinio materializmo koncepcijoje. Šiuo principu remtasi ir sprendžiant konkrečią problemą – kaip atskirti tikro pažinimo būdus nuo netikro. Į pažinimą pažiūrėta kaip į loginį procesą, kurį galima apibrėžti struktūriškai. Tiriant to proceso struktūrą, buvo sukurta formalioji logika. Su jos problematika nuo formaliosios logikos kūrėjo Aristotelio laikų imta sieti moksliškumo kriterijaus ir apskritai mokslo galimybių aiškinimą.

Idealizmui būdinga tendencija aiškinti reiškinį kaip jo esmės priešybę sudarė filosofijoje prielaidas mistifikuoti pažinimo aktą ir atskirti metodologiją nuo uždavinio tirti realias pažinimo sąlygas. Grįsdamas materializmui priešingas metodologines pozicijas, idealizmas skatino filosofinės minties kritiškumą, tuo pačiu ir metodologinės problematikos raidą. Viduramžiais įsigalėjus idealizmui, metodologijos problematikos sprendimo rezultatai tapo dogmomis ir prarado savo tiesioginę paskirtį – panaudoti turimas žinias tolesnei pažinimo pažangai. Dėl šios priežasties viduramžių logikų, tyrusių samprotavimo struktūrą, laimėjimai negalėjo atlikti metodologinės funkcijos, kol mokslo poreikiai nesugrąžino struktūriškumo idėjai tikrovės pažinimo principo statuso. Su šio principo realizavimu naujomis istorinėmis sąlygomis susijęs mokslo suklestėjimas naujaisiais amžiais.

Intensyviai diferencijuojantis tų laikų mokslui, reikėjo aiškinti pažinimo pažangos sąlygas. Struktūriškumo principo įsigalėjimas specialiose tyrimo srityse buvo pagrindas suabsoliutinti jo metodologijos vaidmenį ir pripažinti struktūrinių komponentų absoliutų diskretiškumą bei besąlygišką jų turinio apibrėžtumą. Šia kryptimi plėtojama naujųjų amžių materialistinė metodologija. Mechaninių struktūrų ypatybėms, atskleistoms gamtotyroje, suteikta bendra metodologinė prasmė. Pažinimo moksliškumo klausimas mokslo diferenciacijos sąlygomis taip pat įgavo naują pobūdį. Sprendžiant šį klausimą, pirmiausia aiškinami tos diferenciacijos pagrindai. Pažinimo metodų funkcijos išryškėjo, šiuo aspektu nagrinėjant specialiuosius mokslus. Todėl moksliškumo kriterijaus problema spręsta, siekiant apibrėžti loginę mokslinio metodo struktūrą. Ir pats metodologijos terminas vartojamas mokslinio metodo teorijos prasme. Susidūrus su eksperimentinės ir tiksliosios gamtotyros metodų logikos specifika, metodologijoje išsiskyrė induktyvizmas ir deduktyvizmas – dvi priešingos mokslinio metodo sampratos. XVII–XVIII a. metodologija plėtota, šioms sampratoms polemizuojant viena su kita. Polemika perėjo į gnoseologinę problematiką. Nors metodo moksliškumą suprato skirtingai, abi šios koncepsijos rėmėsi bendra metodo struktūros loginio apibrėžtumo prielaida ir tuo sudogmatino metodo teoriją. Ši tendencija atitraukė metodologijos problematiką nuo realių tikrovės tyrimo uždavinių, kurie istoriškai kinta, ir sudarė prielaidas tuos uždavinius interpretuoti subjektyvistiškai.

I. Kantas kritikavo naujųjų amžių metodologijos dogmatizmą. Iškėlęs uždavinį aiškinti mokslą tokį, koks jis, yra, Kantas atkreipė dėmesį į tikrąjį metodologijos pagrindą. Jis kompromisiškai derino induktyvizmo ir deduktyvizmo metodologinius reikalavimus ir nekvestionavo pačios galimybės metodologijos turinį apibrėžti struktūriškai, tuo jį savaip sudogmatindamas.

G. V. F. Hėgelis, suformuluodamas istorizmo principą, surado teorinį metodologijos dogmatizmo įveikimo pagrindą, kuriuo remdamasis atskleidė struktūrinių moksliškumo kriterijų reliatyvumą ir iškėlė iš esmės naują metodologinį reikalavimą – struktūriniais metodais nustatytą reiškinio apibrėžtumą vertinti to reiškinio susidarymo ir kitimo sąlygų atžvilgiu. Tačiau patį istorizmo principą Hėgelis grindė ontologiniu tapsmo postulatu. Tapsmą jis suprato kaip gryną būties požymį, įžvelgiamą tik filosofiniu protu. Šio požymio turinys slypi abstrakčioje idėjoje ir gali būti filosofijos atskleidžiamas baigtiniu pavidalu.

Marksistinėje filosofijos sampratoje metodologijos turinys sutampa su dialektika. Vystymasis traktuojamas kaip metodologinė (nustatoma tik per mokslo turinį) tikrovės savybė. Todėl jos aiškinimas turi metodologinę (būtiną mokslo pažangai) reikšmę. Metodų taikymas laikomas ne tik filosofijos, bet specialiųjų mokslų uždaviniu, kuris iškyla santykiškai savarankiškoje jų raidoje.^[1]