Marsala (vynas)
Marsala – spirituotas itališkas vynas. Gaminamas Sicilijoje (Italija), Marsalos apylinkėse.
Portveinui artimas, panašus į Madeirą, tik daug saldesnis vynas.
Kartais Marsala aromatizuojama bananų juodųjų serbentų ir pan. kvapais. Stiprumas 18-20 % alkoholio tūrio. Cukraus – 1,5–7 %.
Pradžioje Marsalos vynas būdavo stiprinamas alkoholiu, kad geriau išsilaikytų pervežant okeaniniais laivais, dabar jis spirituojamas dėl paklausos užsienio rinkose.
Marsala gaminama iš baltauogių itališkų Grillo, Inzolia ir Catarratto vynuogių.[1]
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Viena iš patikimiausių versijų, kaip Marsalos regione ėmė gaminti spirituotą vieną, yra susijusi su anglų prekybininku Džonu Vudhausu (John Woodhouse). 1773 m. Vudhausas išlipo Marsalos uoste ir „atrado“ vietinį vyną, kuris buvo brandinamas medinėse statinaitėse, o skonis buvo panašus į spirituotus ispaniškus ir portugališkus vynus, kurie tada buvo populiarūs Anglijoje. Vudhausas suprato, kad in perpetuum metodika didina alkoholio kiekį vyne, bet kartu išsaugo vyno skonį ilgų pervežimų jūra metu. Vudhausas nutarė, kad spirituotas Marsalos vynas turėtų išpopuliarėti Anglijoje. Marsalą iš tikrųjų puikiai pirko Anglijoje, todėl Vudhausas grįžo į Siciliją ir 1796 m. pradėjo masinę marsalos gamybą.[2]
- „1833 m. verslininkas Vincenzo Florio, gimęs Kalabrijoje, užaugęs Palerme, nusipirko didelius žemės ruožus tarp dviejų didžiausių marsalos gamintojų žemių ir užveisė savo vynuogynus, kuriuose augo dar ypatingesnės vynuogės.“[3]
XIX a. antroje pusėje Florio kartu su kitais vynuogynais nusipirko Vudhauso kompaniją ir suvienijo Marsalos vyno pramonę. Florio ir Pellegrino iki šiol yra pagrindiniai Marsalos gamintojai.[4]
Apdovanojimai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Marsalos vynas buvo pirmas vynas Italijoje (1969 m.), gavęs Denominazione di Origine Controllata (kitaip DOC) statusą[5].
Gamyba
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Spirituota marsala buvo ir dabar yra gaminama naudojant metodiką, kuri vadinasi in perpetuum ir yra panaši į solera metodiką, kurią naudoja chereso gamyboje Cherese (Ispanija).[6].
Marsala, gaminama eksportui.
Vartojimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Marsala tradiciškai patiekiama:
- kaip aperityvas tarp pirmojo ir antrojo patiekalų. Dabar marsala patiekiama atvėsinta su Parmos sūriu Stravecchio, Gorgonzola, Roquefort ar kitais aštriais sūriais, su vaisiais ar saldžiais kepiniais
- kaip desertinis vynas – kambario temperatūros.[5]
Marsala naudojama maišytiems alkoholiniams gėrimams gaminti, taip pat įeina į kai kurių konditerinių gaminių sudėtį (pvz., Tiramisu).
Rūšys
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Marsalos klasifikuojamos pagal jų spalvą, saldumą ir brandinimo trukmę:
- Pagal saldumą:
- sausas vynas (secco) – ne daugiau 40 g cukraus litre marsalos
- pussausis vynas (semisecco) – 41–100 g/l cukraus
- saldus vynas (dolce) – virš 100 g/l cukraus
- Pagal spalvą ir amžių:[7]:
- Oro – auksaspalvė
- Ambra – gintarinė. Spalvą suteikia vynuogių sirupas Mosto cotto
- Rubino – rubino
- Fine – paprastai išlaikytas ne daugiau 1 metų
- Superiore – išlaikytas ne mažiau kaip 2 metus
- Superiore Riserva – išlaikytas ne mažiau kaip 4 metus
- Vergine e/o Soleras – išlaikytas ne mažiau kaip 5 metus
- Vergine e/o Soleras Stravecchio e Vergine e/o Soleras Riserva – išlaikytas ne mažiau kaip 10 metų.[1]
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 1,0 1,1 Marsala Archyvuota kopija 2007-11-08 iš Wayback Machine projekto. (žiūrėta 2009-06-16)
- ↑ Cooking with Booze. Marsala Ice Cream Archyvuota kopija 2007-11-14 iš Wayback Machine projekto. (žiūrėta 2009-06-16)
- ↑ Marsala. The sweet nectar of Marsala (žiūrėta 2009-06-16)
- ↑ Thomson P. Sicilian wine reborn: A New Breed of Winemakers Is Shaking Up Sicily Archyvuota kopija 2008-01-01 iš Wayback Machine projekto. (žiūrėta 2009-06-16)
- ↑ 5,0 5,1 Scagliarini, Loris. „Marsala Wine Characteristics“. WineCountry. IT. Archyvuota kopija 2006-10-06 iš Wayback Machine projekto. (žiūrėta 2009-06-16)
- ↑ Biancalana, Antonello (2007-06) Wine Producers: Florio (žiūrėta 2009-06-16)
- ↑ J. Robinson (ed) „The Oxford Companion to Wine“ Third Edition pg 428–429 Oxford University Press 2006 ISBN 0-19-860990-6