Mažuma

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Mažuma – demografinė grupė tam tikroje teritorijoje (valstybėje, regione ir t. t.), kuri tam tikrais specifiniais bruožais skiriasi iš gyventojų daugumos. Tokie specifiniai bruožai gali būti kalba, rasė, religija, moralė, socialinis vaidmuo ir dar daug kitokių. Dėl visuomenėje paplitusių stereotipų mažumos dažnai kenčia nuo prievartos ir atskyrimo. Kalbant apie tautines mažumas, dažnai pabrėžiama, kad mažuma turi turėti savo kaip tautinės mažumos savimonę.

Mažumos yra tarptautinėje teisėje naudojama sąvoka - tai asmenų grupė jungiama bendros religijos, kalbos, etninės kilmės, gyvenanti valstybėje, kurios dauguma gyventojų yra kitokios religijos, kalbos ar tautybės. Mažumų teisės yra pripažįstamos ir įtvirtintos įvairiuose tarptautiniuose dokumentuose ir chartijose: Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte, Ženevos vaiko teisių deklaracijoje, Tautinių maumų apsaugos rėminėje konvencijoje.

Įprastine prasme kalbant apie „mažumas“ turimos galvoje tautinės ir etninės mažumos, t. y. gyventojų grupės, kurios gyvena tokios valstybės teritorijoje, kurioje daugumą sudaro kitos tautinės grupės nariai, kurių rankose yra ir reali valdžia.

Su tautinėmis mažumomis susiję daugelis kontroversiškų klausimų, ypatingai dėl jų teisių. Kai kas teigia, kad mažumoms nesuteikiama pakankamai teisių, kai kas atvirkščiai tvirtina, kad mažumoms suteikiama per daug išskirtinių teisių, kas skatina separatizmą. Ypatingai ginčytinas yra pozityvios diskriminacijos klausimas – idėja, kad mažumoms gali būti suteikiamos didesnės privilegijos nei daugumos atstovams (pvz., palankesnės sąlygos priimant į universitetus ir pan.).

Santykiuose su mažumomis valstybė gali rinktis keletą strategijų:

1. valstybė arba dauguma gali rinktis segregaciją. Tai reiškia, kad mažuma fiziškai atskiriama nuo daugumos, daugeliu atvejų mažumos nariai laikomi ir žemesniais. Tuo atveju, kai mažumos nariai neturi pakankamai ryškaus kultūrinio identiteto, kalbama apie marginalizaciją, o ne segregaciją.
2. asimiliacija yra kita galima kontakto tarp daugumos ir mažumos išdava. Jei ji vyksta plačiu mastu, tai priveda prie mažumos, kuri ištirpsta daugumoje, išnykimo. Nors asimiliacija dažnai teisinama pastangomis suteikti asimiliuojamoms grupėms lygias teises ir pagerinti jų socialinį statusą, ji dažnai mažumoms sukelia psichologinę įtampą ir savigarbos praradimą, kai jos yra mokomos, kad jų tradicijos ir kultūra neturi jokios vertės ir jos reikia atsisakyti.
3. integracija yra trečias santykių tarp daugumos ir mažumos tipas. Ji reiškia dalyvavimą bendrose visuomenės institucijose kartu išlaikant grupės identiškumą ir tam tikrus kultūrinius skirtumus. Integracija yra tam tikras kompromisas tarp pirmų dviejų variantų. Integracija galima tik tada, kai tautinė mažuma įtraukta į daugumos visuomenės socialinėje sferoje ir turi pakankamai ryškų tautinį kultūrinį identitetą.

Kaip atsaką į valstybės spaudimą, mažumos, pasak Alfredo Hiršmano (Alfred Hirschmann), gali rinktis taip pat tris strategijas:

• „exit“ (pasitraukimas iš visuomenės, emigracija)
• „voice“ (atviras protestas)
• „loyalty“ (pasidavimas valstybės politikai, dažniausiai – asimiliacija)

Tai yra teoriniai modeliai, o empiriniai tyrimai rodo, kad daugeliu atveju daugumos – mažumos santykiai yra tam tikras segregacijos, asimiliacijos ir integracijos rinkinys.

Tautinių mažumų atsiradimas valstybėje susijęs su dviem galimais procesais.

• Pirma, tautinės mažumos gali būti istoriškai į didesnę valstybę įjungtos anksčiau savivaldžios ir teritoriškai koncentruotos tautinės grupės. Tokios mažumos paprastai siekia ir gauna įvairias autonomijos arba savivaldos teises, kurios užtikrina jų išlikimą.
• Antra, tautinės mažumos gali atsirasti imigracijos keliu. Jos yra mažiau integralios ir retai gauna specialias teises iš daugumos vyriausybių.

Kai kuriose šalyse tautinės mažumos yra teisiškai pripažįstamos, t. y. įstatymiškai išskiriamos tam tikros mažumos, kurios turi didesnes teises nei kitos. Tai dažniausiai pirmos kategorijos tautinės mažumos, kurioms suteikiama teisė turėti švietimą gimtąja kalba, puoselėti savo kultūrą, naudotis valstybės pagalba sprendžiant savo specifines problemas. Antros kategorijos tautinėms mažumoms sudarytoms iš migrantų tokios teisės suteikiamos žymiai rečiau. Migrantai dažnai neturi šalies, kurioje gyvena, pilietybės ir yra kilę iš šalių, kuriose jie patys sudarė daugumą.

2001 m. balandžio 6 d. Visuotinio gyventojų surašymo duomenimis Lietuvoje priskaičiuojama 115 skirtingų tautybių gyventojų. Didžiausios Lietuvos tautinės mažumos yra lenkai, rusai, baltarusiai ir ukrainiečiai.

Lietuvoje tautinių mažumų teises apibrėžė 1991.01.29 priimtas Tautinių mažumų įstatymas. Etninių santykių politiką Lietuvoje formuoja ir įgyvendina prie Lietuvos vyriausybės veikiantis Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas. Visuomeninis radijas ir televizija transliuoja laidas tautinių mažumų kalbomis, programos rusų, lenkų ir kitomis mažumų kalbomis yra prieinamos per kabelinės televizijos tinklus, spausdinami leidiniai tautinių mažumų kalbomis.

• Tautinės mažumos Lietuvoje Archyvuota kopija 2007-09-28 iš Wayback Machine projekto.
• Šetkus B. Tautinių mažumų mokykla Lietuvoje 1918-1940 metais. Daktaro disertacijos santrauka, Vilnius, 2000 Archyvuota kopija 2007-01-05 iš Wayback Machine projekto..