Maskvos didžioji kunigaikštystė
| Великое княжество Московское Maskvos didžioji kunigaikštystė | |||||
| |||||
| |||||
 | |||||
| Sostinė | Maskva | ||||
| Kalbos | rusų | ||||
| Valdymo forma | Didžioji kunigaikštystė | ||||
| Didysis kunigaikštis | |||||
| 1283–1303 (pirmas) | Danilas Maskvietis | ||||
| 1533-1547 (paskutinis) | Ivanas IV | ||||
| Era | Viduramžiai | ||||
| - Atskilo nuo Vladimiro | 1283 m., 1283 | ||||
| - Tapo caryste | 1547 m. | ||||
Maskvos didžioji kunigaikštystė (rus. Великое княжество Московское) – XIV–XVI a. pr. šiaurės rytų Rusios kunigaikštystė.[1]
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Mongolams įsiveržus į Kijevo Rusią Maskva tebuvo nedidelis prekybinis postas Vladimiro-Suzdalės kunigaikštystėje. 1238 m. žiemą mongolai miestą sudegino, o 1293 m. baudžiamojo žygio metu – apiplėšė. Nepaisant to, miestą supantys miškai teikė tam tikrą apsaugą nuo mongolų puolimų, o aplinkinėmis upėmis buvo galima pasiekti tiek Baltijos, tiek Juodąją jūrą ir Kaukazo regioną. Maskvos Kunigaikštystė buvo įkurta 1283 m. suirus Vladimiro-Suzdalės kunigaikštystei. Prie kunigaikštystės suklestėjimo prisidėjo keletas ambicingų, ryžtingų ir sėkmingų valdovų. Pirmasis kunigaikštystės valdovas Danilas (valdė nuo 1303 m.) įtvirtino savo Riurikaičių dinastijos atšakos valdžią kunigaikštystėje. Jo sūnus Ivanas I, valdęs tarp 1325 ir 1340 m., žinomas kaip Ivanas Kalita, iš mongolų gavo Vladimiro didžiojo kunigaikščio titulą. Jis mongolams rinko duoklę iš kitų Rusios kunigaikštysčių. Toks Maskvos kunigaikščių statusas leido jiems plėsti įtaką regione. 1327 m. stačiatikių metropolito rezidencijos vieta buvo perkelta iš Vladimiro į Maskvą, taip suteikiant kunigaikštystei dar ženklesnį prestižą. XIV a. kunigaikštystė įgijo didžiosios kunigaikštystės vardą. 1392 m. Aukso Ordos chanas už karinę pagalbą Maskvai atidavė Žemutinį Naugardą.[2] Maskvos didžioji kunigaikštystė iki XV a. prisijungė Muromą, Vologdą, Ustiugą, artimiausias komių žemes.[1]
XV a. Maskvos didieji kunigaikščiai ėmė prisijunginėti vis naujas Rusios žemes, taip plėsdami kunigaikštystės gyventojų skaičių ir galią. Daugiausia šioje srityje nuveikė Ivanas III, kuris Maskvą valdė nuo 1462 iki 1505 m. Jis 1478 m. prisijungė Naugardą, taip pat Jaroslavlį (1463 m.), Rostovą (1474 m.), Tverę (1485 m.)[3]. Taip pat paveldėjimo keliu jam atiteko Riazanė. 1480 m. jam pavyko sumušti mongolus prie Ugros upės ir taip išsikovoti savarankiškumą. Pskovą prisijungė jo įpėdinis Vasilijus III (valdė 1505–1533 m.).
Ivanas III buvo pirmasis Maskvos valdovas ėmęs naudoti caro ir „Visos Rusios valdovo“ titulus.[4] Šių naujų titulų nepripažino Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, valdžiusi nemažai Rusios žemių. XV a. pab.–XVI a. pr. po karų su LDK Maskvos didžioji kunigaikštystė prisijungė dalį rytinių LDK žemių, visų pirma Dniepro aukštupyje ir Doneco baseine. Ivano III valdymo laikotarpiu kunigaikštystės teritorija padidėjo tris kartus.
XVI a. pradžioje Maskvos valstybės valdovai ėmė deklaruoti siekį apjungti visas Rusios žemes.
1547 m. Ivanas Rūstusis (valdė 1533–1584 m.) vainikavosi caru.[1] Nuo to laiko valstybė paprastai vadinama Rusija, o nebe Maskvos Didžiąja Kunigaikštyste, nors Lietuvos ir Lenkijos valdovai šio titulo ir Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės statuso kurį laiką nepripažino.
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 1,0 1,1 1,2 Maskvos didžioji kunigaikštystė, vle.lt
- ↑ Pipes, Richard (1995) [1974]. Russia under the Old Regime 2 ed. [S.l.]: Penguin Books. p. 80
- ↑ Davies, B. (2014) [2007]. Warfare, State and Society on the Black Sea Steppe, 1500–1700. [S.l.]: Routledge. p. 5
- ↑ Marius Sirutavičius. LDK istorija: Lietuvos ir Maskvos kunigaikštystės kova dėl viršenybės, 15min.lt, 2014 kovo 31d.
|
Šis straipsnis apie istoriją yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį. |