Jobo knyga

Jobo knyga – viena iš Senojo Testamento knygų. Tai draminė poema apie kančios klausimą.

Jobo knygoje pasakojama apie teisuolį Jobą, kuris praradęs viską, tačiau nesiliovęs tikėti Dievu. Jobo istorija užduoda klausimą: jei Dievas teisingas, kodėl kenčia teisieji?

Knygoje rašoma, kaip Dievas leidžia šėtonui išbandyti Jobą. Šį užgriūva nelaimės – jis praranda turtus, vaikus, sveikatą. Trys Jobo draugai teigia, kad jo kančios esančios pelnytos, bet Jobas įsitikinęs, jog kenčia ne dėl savo nuodėmių, bet neranda Dievo, kad pats prieš jį gintų savo bylą.

Jobas bei jo draugai svarsto, ar nedoriems žmonėms sekasi, ar ne. Vėliau į pokalbį įsijungia jaunuolis Elihuvas, kuris sutinka, kad Jobas galbūt ir nekaltas, bet mano, kad jis neturįs teisės Dievui prikišti neteisingumo. Dievas, Elihuvo manymu, didesnis už žmogų, o Jobo žinojimas esąs ribotas.

Paskutiniuose knygos skyriuose pasakojama, kad iš vėtros Jobui atsiliepia pats Dievas. Jobas prieš jį nusižemina ir lieka patenkintas – ne ginču, o tuo, kad išvydo Dievą su visa jo išmintimi ir galybe. Galiausiai Dievas pagydo Jobą, sugrąžina jam visus turtus, pripildo Jobą dar didesne palaima nei pirma.

Knygos parašymo laikas nėra žinomas. Nesama jokių nuorodų, kada ir kieno galėjo būti parašyta knyga.^[1]

• Jobo knyga