Huronai
| Huronai | |
|---|---|
 Loreto rezervacijos huronai (1880 m.)
| |
| Gyventojų skaičius | ~3600–4000 |
| Populiacija šalyse |  Jungtinės Amerikos Valstijos ( Oklahoma,  Kanzasas) Kanada ( Kvebekas)
|
| Kalba (-os) | anglų, prancūzų, huronų† |
| Vėliava | 
|
| Religijos | krikščionybė ir kt. |
| Giminingos etninės grupės | kiti irokėzai (mohaukai, onondagai, saskuehanokai, tuskarorai, senekai ir kt.) |
 Vikiteka: |
Huronai |
Huronai (angl. Huron people, sav. Wyandot) – indėnų tauta, priklausanti irokėzams. Dabar gyvena daugiausia Kanadoje – buv. Loreto rezervacijoje prie Šv. Lauryno upės (dab. Kvebeko miesto dalis), taip pat JAV, Viandotų rezervate Oklahomoje ir Kanzase. Populiacija – apie 3600 žmonių,[1] dauguma maišytos kilmės. Huronų (viandotų) kalba (irokėzų šeima) išnyko 1972 m., dabartiniai huronai kalba angliškai ir prancūziškai. Dauguma tikinčiųjų – krikščionys (Kanadoje daugiausia katalikai).
XVII a. pr. huronai sudarė 5 genčių sąjungą, jų populiacija galėjo siekti 20–30 tūkst. žmonių. Užėmė žemes tarp Hurono ir Ontarijo ežerų, o labiausiai susitelkę buvo tarp Džordžiano įlankos (Hurono ežero šiaurės rytinė dalis) ir Simko ežero. Šis kraštas dar vadintas Huronija ir apėmė daugiausia dabartinę Ontarijo provinciją.
Nuo XVII a. pr. huronai vertėsi prekyba kailiais, tarpininkavo tarp prancūzų pirklių ir algonkinų kailių pardavėjų. Prancūzai jiems suteikė huronų vardą (spėjama, kad iškraipę algonkinų Irri-ronon – „Erio tauta“, arba nuo pranc. hure „šernas“). Dėl epidemijų huronų skaičius sumažėjo iki 10 tūkst., o Irokėzų lygos priešų antpuoliai XVII a. vid. sunaikino huronų konfederaciją. Po pralaimėjimo, huronai paliko savo gimtąsias žemes – daug jų asimiliavosi su kitais irokėzais, dalis susijungė su kaimynais petunais į vajendatų gentį. Jie XIX a. buvo iškeldinti į šiaurės rytų Oklahomą.
Kita dalis huronų, padedami jėzuitų misionierių, persikėlė į Loreto rezervaciją prie Šv. Lauryno upės. Loreto huronai ilgą laiką išlaikė tradicinę gyvenseną – gyveno ilguosiuose namuose, vertėsi žemės ūkiu, dalis laikė karves. Nuo XVIII a. pradėjo pardavinėti suvenyrus, rankdarbius. Iki XIX a. pab. dar vertėsi sezonine medžiokle, o žemdirbystę pakeitė amatai ir darbas pramonėje.
Huronams būdinga kultūra šiaurės rytų Šiaurės Amerikos indėnų kultūra. Tradiciškai vertėsi kapline-lydimine žemdirbyste (kukurūzai, ankštiniai, moliūgai) ir žvejyba (eršketai, lydekos, upėtakiai), vėžlių ir moliuskų gaudymu, mažiau medžiokle ir rankiojimu.
Pagrindinis mėsos šaltinis huronams buvo šuniena. Vertėsi tarpgentine prekyba, bet tarpusavyje neprekiavo.
Huronai skirstėsi į 8 matrilinijinius toteminius klanus, pavadintus gyvūnų (vėžlio, vilko, lokio, bebro, elnio, gyvatės, vanago, dygliatriušio) pavadinimais. Vietinės klanų šakos buvo valdomos vadų (bendrojo ir karo). Rinkdavosi genties ir genčių sąjungos tarybos. Vadų autoritetą nulemdavo asmeniniai pasiekimai. Karo belaisvius vesdavo per apeiginius kankinimus ir paaukodavo.
Keletas mažųjų šeimų gyvendavo bendrame ilgajame name, vedė bendrą ūkį. Gyvenvietės būdavo įtvirtintos, kartais turėdavo iki 100 ilgųjų namų, apgyvendintų skirtingų giminių.
Tradicinei huronų tikybai buvo būdingas šamanizmas, tikėjimas saulės, mėnulio, dangaus dievais. Kas 8–12 metų minėdavo mirusiųjų dieną – mirusiųjų palaikus perlaidodavo į bendrą kapavietę.
Dabar dauguma huronų gyvena miestuose, dirba samdomus darbus, yra smulkiųjų verslininkų, inteligentijos atstovų. Smarkiai asimiliavęsi. Gamina brezentines kanojas, sniegpadžius.[2]
-
Huronų ilgojo namo rekonstrukcija (Sent Ignasas, Mičiganas)
-
Huronų mokasinai (XIX a. pab.)
-
Huronų dailininkas Zacharijus Vensanas (Zacharie Vincent, ~1875 m.)
-
Huronų valtis irokėzų muziejuje (Ontarijas)
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑
wyaDuomenys apie kodu „wya“ žymimą kalbą svetainėje ethnologue.com - ↑ Гуроны,Энциклопедия «Народы и религии мира». Москва: Большая Российская Энциклопедия, 1999.
| |||||||||||||||||||||||||||||||
