Hercogas

Kilmingųjų titulai
Šis straipsnis yra serijos Kilmingųjų titulai dalis
Monarchai Imperatorius | Kaizeris Caras Karalius | Konungas Didysis kunigaikštis
Tituluoti kilmingieji Kunigaikštis | Princas | Hercogas | Jarlas Markgrafas | Markizas Landgrafas Grafas | Erlas Vikontas Baronas | Freiheras Baronetas
Neapibrėžtos padėties Burggrafas | Bojarinas Šatelenas | Edleris |
Ž • A • R

Hercogas (vok. Herzog, pranc. duc, angl. duke, it. duca) – didiko, valdančio hercogiją, titulas, pagal padėtį aristokratų hierarchijoje žemesnis už karalių, bet aukštesnis už markizą bei grafą. Paprastai būdavo laikoma, kad hercogas pagal savo padėtį lygus paprastam kunigaikščiui.

Šiais laikais hercogo titulas yra nominalus, jį turintis žmogus nieko nevaldo. Tai aukščiausias pero titulas Prancūzijoje, Portugalijoje, Ispanijoje, D. Britanijoje, Italijoje.

Angliškas žodis duke 'hercogas' ir kiti šios šaknies pavadinimai yra kilę iš lot. dux 'karo vadas' – senovės Romoje šiuo žodžiu vadino germanų karo vadus, tarnaujančius Romos kariuomenėje.

Angliškai tiek hercogė (moteris, turinti hercogo titulą), tiek hercogienė (hercogo žmona) vadinama duchess^[1]. Tiesa, karalienė Elžbieta II pagal tradiciją buvo žinoma kaip Normandijos hercogas Normandijos salose (Duke of Normandy in the Channel Islands).

Hercogystė (hercogo padėtis – privilegijos ir teisės) angliškai vadinama dukedom^[2]. D. Britanijoje hercogai niekada neturėjo hercogijų (valdomos srities), kurios angliškai vadinamos duchy^[3] arba dukedom.

Hercogo titulas susiformavo germanų žemėse, kur hercogais tapo genčių ir genčių sąjungų kariniai vadai, kurie pradžioje buvo renkami, o vėliau šis titulas tapo paveldimu. Feodalinio susiskaldymo laikotarpiu hercogai dažnai būdavo visiškai savarankiški siuzerenai, nesantys niekieno vasalai. Kadangi hercogijos dažniausiai kūrėsi genčių pagrindu, dažnai jų gyventojai etniniu požiūriu daugiau ar mažiaus skyrėsi nuo gretimų žemių gyventojų.

Vėliau daugelis hercogysčių buvo prijungtos prie karalysčių, o jų hercogai tapo karalių vasalais, o hercogo titulas pasidarė aukščiausių didiko titulu.

Lombardams įžengus į Italiją lombardų karo vadai buvo vadinami senoviškai dux. Jie tapo provincijų valdytojais, kurie turėjo būti lojalūs lombardų karaliui, tačiau lombardų hercogai buvo labai nepriklausomi. Centrinėje ir Pietų Italijoje buvusių Spoleto ir Benevento hercogijų hercogai iš tiesų buvo nepriklausomi siuzerenai. 575 m. mirus lombardų karaliui Klefui (Cleph) hercogai neišsirinko naujo karaliaus ir apie 10 m. valdė kiekvienas nepriklausomai. Apie 585 m., kai pamatė, kad susiskaldę jie pralaimi karus su kaimynais, jie vėl išsirinko karalių, dalį savo valdų atidavė, kad sudarytų nuosavą karaliaus valdą. Išrinktasis karalius Autaris (Authari) suvienijo lombardus ir atlaikė išorinių priešų puolimus.

Frankų valstybėje germanų hercogai valdė dideles teritorijas (sutapusias su buvusiomis Romos provincijomis), jiems pavaldūs buvo mažesnių sričių valdytojai grafai. Hercogai paprastai būdavo frankai, tuo tarpu grafai dažnai buvo vietiniai galų – romėnų kilmės kilmingieji. Kiekvienais metais gegužės mėnesį hercogai susitikdavo su karaliumi, kad aptartų ateinančių metų politiką.

Imperatorius Karolis Didysis (768–814), mažindamas susiskaldymą, hercogų valdžią panaikino, bet po jo mirties jie dabartinių Prancūzijos, Italijos, Austrijos ir Vokietijos žemėse valdžią vėl atgavo. Naujai sukuriamas plačias valdas valdę feodalai dažnai pasiskelbdavo hercogais.

Anglijoje karalystė buvo padalintas į sritis (ealdormanry), kurias valdė eldormanai (ealdorman). Kronikose eldormanus lotyniškai vadino dux (dgs. duces), tačiau pagal kontekstą galima spręsti, kad eldormanai atitinko ne hercogus, o erlus, kadangi vėliau, dalį Anglijos užkariavus danams, eldormanus pakeitė danų eorlai (eorl, kuris vėliau virto erlu).

1337 m. Anglijoje pirmas žmogus (Juodasis Princas) iš Anglijos karaliaus gavo Kornvalio hercogo (Duke of Cornwall) titulą.

Skandinavijoje, Anglijoje, Pirėnų pusiasalyje gentinių hercogijų nebuvo, todėl tenai hercogai atsirado kitokiu būdu. Jose pirmaisiais hercogais tapo stambias karalysčių dalis valdę karalių giminės atstovai ar įtakingi karo vadai. Pvz., Skandinavijoje hercogais tapo jarlai, Škotijoje – mormaerai.

XIX a. pradžioje, Napoleono užkariavimų ir jo vykdyto Europos reorganizavimo metu kai kurios suverenios hercogijos išliko:

• Italijoje – Parmos ir Modenos hercogijos;
• Vokietijoje – Anhalto, Brunswick-Lüneburg, Nassau, Saxe-Coburg-Gotha, Saxe-Meiningen ir Saxe-Altenburg hercogijos.

1870 m. suvienijus Italiją ir 1918 m. subyrėjus Vokietijos imperijai Europoje valdančių hercogų nebeliko. Liuksemburgą valdo didysis hercogas.

Dabar D. Britanijoje yra 27 hercogų titulai (hercogystės), kuriuos turi 24 žmonės.