[go: up one dir, main page]
More Web Proxy on the site http://driver.im/Pereiti prie turinio

Henrikas Dmachauskas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Henrikas Dmachauskas
Herbas „Pobog“
Herbas „Pobog“
Gimė 1810 m. spalio 23 d.
Zabalacė, dab. Dokšicų rajonas, Vitebsko sritis
Mirė 1863 m. gegužės 26 d. (52 metai)
prie Dokšicų
Tėvas Mykolas Dmachauskas
Vikiteka Henrikas Dmachauskas

Henrikas Dmachauskas (bltr. Генрых Дмахоўскі, lenk. Henryk Dmochowski, taip pat Henry D. Saunders, Henry D. Sanders, 1810 m. spalio 23 d. Zabalacė, dab. Dokšicų rajonas, Vitebsko sritis – 1863 m. gegužės 26 d. prie Dokšicų) – Lietuvos skulptorius, 1831 m. ir 1863 m. sukilimų dalyvis.

Kilęs iš dvarininkų. Tėvas Mykolas Dmachauskas buvo Edukacinės komisijos sekretorius Vilniuje. Baigė teisę Vilniaus universitete, studijavo skulptūrą, K. Jelskio mokinys. Per 1831 m. sukilimą veikė Trakų apskrityje. Sukilimui pralaimint su sukilėliais pasitraukė į Varšuvą, iš čia emigravo į Prancūziją. Ten priklausė Lietuvos ir rusų žemių draugijai.

1833 m. su J. Zalivskiu Austrijos valdomoje Galicijoje bandė sukelti valstiečių sukilimą. 1834 m. suimtas, iki 1837 m. tardomas, 1837–1841 m. kalintas. 1841–1851 m. tobulinosi Dailės mokykloje Paryžiuje, skulpt. F. Rudo, P. J. Davido d’Anžero dirbtuvėse. 1851–1861 m. gyveno JAV.

Užsienyje gyveno ir kūrė Henry D. Saunderso slapyvardžiu. Rengiant 1863 m. sukilimą buvo Dysnos apskrities karinis komisaras, per sukilimą – sukilėlių būrio vadas. Siekė valstiečius aprūpinti žeme. Žuvo per susirėmimą su Rusijos kariniu daliniu.

Sukūrė plakečių (J. Zalivskis, 1849 m.), portretinių biustų (Džordžas Vašingtonas, Bendžaminas Franklinas, Tomas Džefersonas, Tadas Kosciuška 1852–1861 m., M. Balinskis, 1863 m.), figūrinių antkapinių paminklų (savo žmonai, 1858 m., Filadelfija, Vladislovas Sirokomlė, 1862 m. Vilnius), skulptūrų (šv. Vladislovas, 1862 m., Vilniaus arkikatedra), medalionų (žudynėms Galicijoje atminti, 1846 m., M. Balinskis, 1861 m., Barbora Radvilaitė, 1862 m.).

Kūriniai romantinės krypties, patosiški, laisvos, impulsyvios lipdybos, kai kurie klasicizmui būdingų raiškos formų.[1]

  1. Aleksandras Indriulaitis, Feliksas SliesoriūnasHenrikas Dmachauskas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 31 psl.