Kulmiškiai
Kulmiškiai (vok. Kölmer, Kölmische Gutsbesitzer) – XIII a. vidurio- XIX a. pradžios Prūsijos ir Mažosios Lietuvos laisvieji ūkininkai laukininkai, pagal Kulmo teisę gavę nuosavybėn apie 3 ūbus, arba apie 45 ha žemės sklypą.
Mažosios Lietuvos lietuvninkų kulmiškiai nuo XVIII a. buvo vadinami karališkaisiais kelmėnais, kulmėnais, kulmiškiais, nes gyveno daugiausia Prūsijos karaliaus žemėje, valstybės domenuose. Iš pradžių kulmiškiais daugiausia buvo kolonistai vokiečiai, gyvenantys Vokiečių ordino valstybės pietuose ir pietvakariuose. Vietiniai gyventojai prūsai, lietuviai, kuršiai, mozūrai, lenkai kulmiškiais tapdavo tik už ypatingus nuopelnus valdovams, pvz., už saviškių išdavimą, apsikrikštijimą, užsirašymą vokiečiais. Taip dažniausiai elgėsi prūsai vitingai. Jie gaudavo ribotąją Kulmo teisę, todėl pareigos ir prievolės (mokesčiai, pastotės) buvo didesnės, o teisės mažesnės negu kulmiškių vokiečių. Kulmiškiai, kaip ir bajorų luomo žmonės, mokėjo riterių mokestį.
1422 m. Melno taika pasibaigus Vokiečių ordino karams su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, o ypač po 1525 m. Vokiečių ordino sekuliarizacijos kolonizuojant laisvas Prūsijos kunigaikštystės šiaurines ir šiaurės rytų žemes, kulmiškiais tapo daugiau Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pasienio ir dykros lietuvių.
XVII a. pabaigoje Mažojoje Lietuvoje prasidėjus vadinamajai šatulinei kolonizacijai, kai valdovui priklausančiuose miškuose, ypač Romintos girioje, pradėtos steigtos nausėdijos, pagal Kulmo teisę kūrėsi šatuliniai ūkiai. Jų savininkai, XVII a. daugiausia lietuvininkai, vadinti šatuliniais kulmiškiais.
Po 1709-1711 m. maro atsiradusioje laisvoje žemėje per XVIII a. pirmosios pusės Mažosios Lietuvos vokiečių kolonizaciją kulminių ūkių teises gavo daug čia apgyvendintų vokiečių valstiečių. Vokiečiams atiteko ir karalystės valdžios iš lietuvininkų atimti ūkiai, dėl to XVIII a. pabaigoje Lietuvos departamente kulmiškių ir šatulinių kulmiškių buvo kone dvigubai daugiau, negu Rytų Prūsijos departamente. Valdžios remiami kulmiškiai vokiečiai Mažojoje Lietuvoje tapo viena didžiausių ekonominių jėgų. Kulmo teisė buvo viena vietos gyventojų vokietinimo priemonių.
Kulmiškiai buvo atleisti nuo ūkininkų darbo prievolių, pilies tarnybos, daugelis ir nuo pagalvės mokesčio, mokėjo tik činšą. Galėjo turėti pavaldžių valstiečių. Tankiausiai kulmiškiai gyveno Įsruties, Tepliavos, Žiokų, Prūsijos Brandenburgo apskrityse.
XIX a. visi Karaliaučiaus apygardos šatuliniai ūkiai prilyginti kulmiškiams, Gumbinės apygardoje jiems prilyginti tik šatuliniai kulminiai, kiti šatuliniai ūkininkai, daugiausia lietuvninkai, čia prilyginti domenų ūkininkams. Kulminiai ūkiai buvo alodiniai, vaikų paveldimi lygiomis teisėmis. Jų savininkai turėjo teise medžioti, žvejoti, varyti degtinę, laikyti smuklę, malūną, karšyklą ar kitokią smulkią įmonę .[1]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Algirdas Matulevičius, Juozas Tumelis. Kulmiškiai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 221 psl.