Vokiečių ordinas

„VO“ nukreipia čia. Kitas reikšmes žiūrėkite VO (reikšmės).

„Kryžiuočiai“ nukreipia čia. Apie vorus kryžiuočius (Araneidae) žiūrėkite Kryžiuočiai (vorai).

Švč. Mergelės Marijos vokiečių ligoninės ordinas Jeruzalėje
Vokiečių ordino herbas
Veikimo laikas	1190–dabar
Lojalumas	Sąrašas Šventasis Sostas (1190–dabar)  Šventoji Romos imperija (1190–1806) Jeruzalės karalystė (1190–1291) Sicilijos karalystė (1191–1484) Kipro karalystė (1197–1350) Čekijos karalystė (1198–1918) Venecijos Respublika (1209–1500) Vengrijos karalystė (1211–1225; 1429–1432; 1702–1731) Vokiečių ordino valstybė (1226–1525) Livonija (1237–1561) Lenkijos karalystė (1466–1525) Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (1559–1561)  Austrijos imperija ir Austrija-Vengrija (1804–1918) Bavarijos karalystė (1805–1809) Viurtembergo karalystė (1805–1809) Reino konfederacija (1806–1809) Badeno didžioji hercogystė (1806–1809) Heseno didžioji hercogystė (1806–1809) Vokiečių Austrija ir Pirmoji Austrijos Respublika (1918–1934) Pirmoji ir Antroji Čekoslovakijos Respublika (1918–1939) Austrijos federacinė valstybė (1934–1938) Antroji Austrijos Respublika (1945–)  Vokietija (nuo 1949)  Čekija (nuo 1993)
Rūšis	Katalikų religinis ordinas
Būstinė	Akas (1190–1291) Venecija (1291–1309) Marienburgas (1309–1466) Karaliaučius (1466–1525) Mergentheimas (1525–1809) Viena (nuo 1809)
Pravardė	Kryžiuočiai, vokiečių ordinas
Globėjas	Švč. Mergelė Marija Šv. Elžbieta Vengrė Šv. Jurgis
Apranga	Balta mantija su juodu kryžiumi
Vadovybė
Didysis magistras	Heinrich Walpot von Bassenheim

Vokiečių ordinas (VO, vok. Deutscher Orden, lot. Ordo Teutonicus), oficialiai Švč. Mergelės Marijos vokiečių ligoninės ordinas Jeruzalėje (vok. Orden der heiligen Maria des deutschen Hospitalhaus in Jerusalem, lot. Ordo domus hospitalis Sanctae Mariae Teutonicorum in Jerusalem) – riterių ordinas, įkurtas Akrėje 1190 m. per III kryžiaus žygį kaip ligonių slaugos ordinas. Buvo pavaldus popiežiui ir Vokietijos imperatoriui.

Ordino ženklas – juodas kryžius baltame fone (šis ženklas yra kilęs iš pirmųjų kryžiaus žygių dalyvių skiriamojo ženklo – ant balto apsiausto išsiuvinėto ar prie jo prisiūto juodo kryžiaus).

Pomerelijos ir Prūsijos istorija
Prūsijos priešistorė
Pomerelijos kunigaikštystė, Senovės Prūsija
Kryžiaus žygiai į Prūsiją
Vokiečių ordinas
Karališkoji Prūsija, Prūsijos kng.
Brandenburgas-Prūsija
Prūsijos karalystė:
Vakarų Prūsija, Rytų Prūsija
Dancigo koridorius, Rytų Prūsija, Klaipėdos kraštas
Lenkija, TSRS (Kaliningrado sritis)

Popiežius Klemensas III 1191 m. vasario 6 d. bule ordiną patvirtino kaip Fratrum Theutonicorum ecclesiae Sanctae Mariae Hiersolymitanae. 1196 m. kovo 5 d. Vokiečių ordinas Tamplierių ordino pavyzdžiu buvo pertvarkytas į riterių ordiną su rezidencija Akros uostamiestyje (dab. Šiaurės Izraelyje). Popiežius Inocentas III šį pertvarkymą patvirtino 1199 m. vasario 19 d. bule, kurioje kaip pagrindinius Ordino uždavinius įvardijo vokiečių riterių gynimą, ligonių gydymą ir kovą su katalikų bažnyčios priešais.

Po paskutiniųjų kryžiaus žygių ir kryžiuočių valstybių Artimuosiuose Rytuose žlugimo Ordinas persikėlė į Vokietiją. Tuo metu Teutonų ordino įtaką ir turtus pastebėjo Europos valdovai, kurie tikėjosi „kovos su pagonimis“ pretekstu pasinaudoti ordinu, susidorojant su savo priešininkais.

1211 m. Ordinas bandė įsikurti Transilvanijoje, kur Vengrijos karalius Andrius II (Andras) jiems suteikė žemių, tikėdamasis, kad kryžiuočiai padės apsiginti nuo klajoklių kumanų genčių puldinėjimų. 1225 m. Ordinas iš ten Vengrijos karaliaus buvo išvytas, nes bandė atsikratyti priklausomybės nuo Vengrijos.

1226 m. Mazovijos ir Kujavijos kunigaikštis Konradas I Mazovietis pakvietė kryžiuočius ir perleido jiems Kulmo žemę, iš kur kryžiuočiai turėjo kovoti su prūsais, neva grasinusiais šiaurinėms Mozūrijos žemėms. Šventosios Romos imperijos imperatorius Frydrichas II ir popiežius Grigalius IX Didžiajam ordino magistrui Hermanui fon Zalcai (Hermann von Salza) vadinamąja „Aukso bule“ perleido visas Prūsijos žemes, kurias Ordinui pavyks užkariauti.

1230–1249 m. Ordinas užkariavo beveik visus prūsus ir ėmė kelti grėsmę kuršiams, žemaičiams, taip pat ir lietuviams. Vėliausiai užkariauti buvo sembai, skalviai ir nadruviai. 1237 m. po 1236 m. pralaimėto Saulės mūšio su Kryžiuočių ordinu susijungė Kalavijuočių ordinas (nuo tada – Livonijos ordinas), 1202 m. įsikūręs dabartinės Latvijos ir Estijos teritorijose. 1260 m. kilo Didysis prūsų sukilimas, kurio vienas iš vadų buvo Herkus Mantas ir kuris tęsėsi iki 1274 m., kai buvo galutinai numalšintas. 1283 m. teutonai pirmą kartą atakavo Lietuvos žemes^[1] Galutinai prūsai buvo užkariauti 1285 m. Prie šių žemių užkariavimo daug prisidėjo Čekijos karaliaus Otokaro II žygis, kurio metu buvo įkurtas Karaliaučius. Užkariavimo strategija rėmėsi prūsų gynybinių taškų naikinimu ir savų pilių statymu, kurios tapdavo tolimesnės ekspansijos bazėmis. Į užkariautas žemes buvo keliami kolonistai iš Mozūrijos, Čekijos ir Vokietijos. 1309 m. didysis ordino magistras persikėlė į Marienburgą, Prūsija tapo Ordino centru.

Tolesnė Ordino ekspansija į rytus nepavyko. 1242 m. Livonijos riterių kariuomenę ant užšalusio Peipaus ežero sumušė Naugardo kunigaikštis Aleksandras Neviškis (Nevskis). Lietuva tuo metu pamažu išaugo į galingą Didžiąją kunigaikštystę, kuri prisijungė didelius rusų kunigaikštysčių plotus.

1308 m. Ordinas užėmė Lenkijos Pamarį, sukeldamas Lenkijos karaliaus Lokietkos protestus. Ordinas sudarė sąjungą su Meklenburgo valdovu Jonu Liuksemburgiečiu ir užpuolė Kujavijos žemę bei Didžiąją Lenkiją, tačiau pralaimėjo mūšį prie Plovcų. Pralaimėtas mūšis neprivertė Ordino grąžinti Pamarį, o Lokietkai neužteko pajėgų dideliam puolimui prieš Ordiną.

Ordinas bandė pulti Kujaviją ir Didžiąją Lenkiją siaubiamaisiais žygiais, tačiau ryžtinga gynyba ir Kazimiero Didžiojo diplomatinė veikla privertė ordiną 1343 m. sudaryti Kališo taiką, kuria atsisakė Kujavijos, o Pamario ir Kulmo žemių priklausomybę turėjo nuspręsti popiežiaus pasiuntinys. Faktiškai Ordinas jokių žemių Lenkijai negrąžino ir įtampa tarp šių valstybių išliko.

1346 m. Ordinas nupirko iš danų šiaurės estų žemes. Kališo taika privertė Ordiną atsisakyti Lenkijos puolimo. Dėl to Ordinas savo puolimus sukoncentravo prieš Lietuvą, ypatingą dėmesį skyręs Žemaitijai, kurią užėmęs Ordinas būtų galėjęs geografiškai sujungti savo valdas Prūsijoje ir Livonijoje. 1337 m. lapkričio 15 d. Šventosios Romos imperatorius Liudvikas IV garantavo teises Ordinui į Lietuvos žemes^[2].

Didžiausią galią Ordinas pasiekė Didžiojo magistro Vinricho fon Kniprodės (Winrich von Kniprode) laikais (1351–1382 m.). Konrado fon Jungingeno laikais (1393–1407 m.) Ordinas apėmė didžiausią teritoriją savo istorijoje: buvo prijungtas Gotlandas, Noimarkas ir Žemaitija.

1382 m. kryžiuočiai prie Darsūniškio pirmą kartą Lietuvos žemėje šaudė iš artilerijos.^[3] Didėjanti Ordino galia tiek Lenkijos, tiek Lietuvos valdovus vertė vienyti jėgas. Tuo tikslu 1385 m. buvo pasirašyta Krėvos sutartis. 1386 m. Jogaila priėmė krikštą ir vedė Lenkijos karalaitę Jadvygą (1382–1399), tapdamas Lenkijos karaliumi. Lenkija ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo sujungta personaline unija, kuri XVI a. viduryje virto į bendrą Abiejų Tautų Respubliką.

Netrukus Lenkijos karalystė ir LDK pradėjo karą su Ordinu (1409–1411 m.), kurio kulminacija buvo Ordino pralaimėtas Žalgirio mūšis (1410 m. liepos 15 d.). Karo pabaigoje sudaryta Torūnės (Torno) taika. Ši taika sudaryta Jogailą spaudžiant kaimyninių šalių Liuksemburgų dinastijos valdovams, dėl to Ordinas Lenkijai negrąžino nei Pamario, nei Kulmo, Lietuva neatgavo Klaipėdos, o Žemaitija grąžinta Vytautui tik iki gyvos galvos. Tačiau taika privertė Ordiną atsisakyti puolimų prieš Lenkiją ir Lietuvą. Nuo to laiko Ordino galia ėmė mažėti, ekonominė situacija blogėti.

Per kelis vėlesnius dešimtmečius Ordino galią sekino vidiniai valstybės nesutarimai. Prūsijos miestai ir žemvaldžiai už didelius mokesčius reikalavo teisių, valdant valstybę ir 1440 m. įkūrė „Prūsų sąjungą“. 1453 m. su šia sąjunga susivienijo Lenkijos karalius Kazimieras Jogailaitis. 1454 m. prasidėjo Ordino miestiečių sukilimas. Po šio karo sudaryta 1466 m. taika. Ordinas Lenkijai atidavė Pamarį, Kulmą, taip pat dalį Varmės su Ordino sostine Marienburgu. Be to, Didysis ordino magistras tapo Lenkijos karaliaus vasalu. Ordino sostinė buvo perkelta į Karaliaučių.

1517 m. kilusios bažnyčios reformacijos idėjos greitai plito ir Ordino valstybėje. Martino Liuterio patarimu, paskutinis Didysis ordino magistras Brandenburgo markgrafas Albrechtas^[4] perėjo į liuteronybę ir 1525 m. gavęs dėdės, karaliaus Žygimanto Senojo, sutikimą, Krokuvoje iškilmingai prisiekė Žygimantui, kaip Prūsų kunigaikštis ir įkūrė pasaulietinę Prūsijos kunigaikštystę (sostinė Karaliaučius). Nuo to laiko ordino valstybė tapo pasaulietine kunigaikštyste. Daugumas ordino brolių taip pat perėjo į liuteronybę ir tapo dvarininkais. 1562 m. paskutinis Livonijos ordino magistras Gotardas Ketleris (Gotthard Kettler) tapo pasaulietinės Kuršo kunigaikštystės su sostine Mintauja, dab. Jelgava) kunigaikščiu. Prūsija buvo Lenkijos karalystės vasalė, Kuršas – LDK vasalas. Likusi Livonija buvo prijungta prie LDK, o Šiaurės Estija atiteko Švedijai. Nuo 1569 m. LDK priklausiusios Livonijos žemės tapo Abiejų Tautų Respublikos nuosavybe. Tik maža jų dalis tepanorėjo likti ištikimi katalikybei ir išsikraustė į Vokietiją, kur ordinas turėjo daugybę turtingų savo skyrių. Ten ordinas išliko iki 1809 m., kada jį panaikino Napoleonas, o Austrijoje pertvarkytas jis išliko net iki šių laikų. Tuo būdu buvusi katalikybės atrama rytuose, ordino valstybė, pirmoji priėmė protestantizmą ir atsisakė nuo katalikybės. 1618 m. mirus Albrechto sūnui, Prūsija atiteko jo giminaičiams, Brandenburgo elektoriams. 1701 m. iš tų dviejų jungtinių kunigaikštysčių išaugo galinga Prūsų karalystė, kuri pagaliau atsistojo visos Vokietijos priešakyje.

1809 m. Napoleonas uždraudė ordino veiklą Vokietijoje, jis galėjo veikti tiktai Austrijoje. 1834 m. ordinas buvo vėl atkurtas kaip „Vokiečių riterių ordinas“, tačiau Napoleono metu atimti turtai nebuvo grąžinti. 1929 m. ordinas pertvarkytas į grynai dvasinį ordiną ir nuo to laiko vadinasi „Vokiečių ordinu“ (Deutscher Orden). Nacių valdymo metu, 1938–1945 m. ordinas vėl buvo uždraustas.

Šiuo metu ordino magistro būstinė yra Vienoje. Čia yra ir ordino archyvas bei muziejus. Ordinui priklauso apie 1000 narių, iš jų – apie 100 kunigų, 200 vienuolių seserų bei 700 partnerių. Ordinas iš esmės grįžo prie savo šaknų – daugiausia išlaiko ligonines Izraelyje ir Palestinoje, taip pat rūpinasi vokiškomis bendruomenėmis už Vokietijos ir Austrijos ribų (daugiausiai Italijoje ir Slovėnijoje).

Vikiteka: Vokiečių ordinas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• Oficiali svetainė (vokiečių k.)
• Der Deutschordenspriester bis 1800
• Ordino istorija

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.