Frustracija

Frustracija (lot. frustratio – nuvylimas) – nepasitenkinimo ir neužtikrintumo būsena, kylanti dėl negalėjimo patenkinti kurių nors poreikių, nesugebėjimo pasiekti tam tikrų tikslų arba susidūrus su problemomis; Emocinė reakcija į stresą, pasireiškianti nerimu, neviltimi, pykčiu.^[1][2][3][4]

Frustracija dažnai pasitaiko mokantis įvairių dalykų, pavyzdžiui, svetimųjų kalbų, vairavimo ir kitų įgūdžių. Gali kilti dėl streso patiriamo darbe kai nesiseka susidoroti su iškilusiu sunkumu. Pasireiškia ir stovint parduotuvės eilėse, transporto spūstyse ir panašiose situacijose. Ilgalaikė frustracija gali privesti prie depresijos, nuolatinio streso, trumpalaikė frustracija gali sukelti agresiją, savitvardos praradimą, nepasitikėjimą savimi.^[4]

Būdinga žmonėms ir aukštesniesiems gyvūnams. Pastariesiems frustracija atsiranda dėl biologinių poreikių tenkinimo sunkumų. Žmonėms atsirandanti dėl vidinių ar išorinių veiksnių. Būdingiausios vidinės kliūtys – poreikių slopinimas, vidiniai asmenybės konfliktai (pavyzdžiui, dėl kognityvinio konflikto žmonės patiria įtampą ar nemalonią būseną, kai jų įsitikinimai ar požiūris neatitinka jų elgesio), tam tikros asmenybės bruožų ypatybės, įvairios fizinės ir psichinės ydos, išorinės – kito žmogaus prieštaravimas, socialinių normų paisymas. Frustracija tuo stipresnė, kuo labiau trukdoma asmenybei reikšminga veikla, veiksmai ir kuo arčiau yra siekiamas tikslas.^[3][2]

Frustracijos teorijos kūrėjai psichologas J. Dollardas ir kiti 1939 m. iškėlė hipotezę, kad frustracija beveik visada sukelia agresiją, o agresija beveik visada yra reakcija į frustraciją. Jie pateikė prielaidą, kad žmogus, patyręs frustraciją, turi išreikšti bent šiek tiek agresijos, kad įvyktų savotiškas apsivalymas – katarsis. 1941 m. kiti Jungtinių Amerikos Valstijų psichologai (N. E. Milleris ir kiti) įrodė, kad dėl frustracijos neretai pasireiškia regresyvus elgesys.^[3][2]