Balys Sruoga
| Balys Sruoga | |
|---|---|
| |
| Balys Sruoga 1919 m. | |
| Gimė | 1896 m. vasario 2 d. Baibokai, Vabalninko valsčius |
| Mirė | 1947 m. spalio 16 d. (51 metai) Vilnius |
| Palaidotas (-a) | Rasų kapinių koplyčia |
| Tėvas | Pranciškus Sruoga |
| Motina | Agota Luomonaitė |
| Sutuoktinis (-ė) | Vanda Daugirdaitė-Sruogienė |
| Vaikai | Dalia Sruogaitė |
| Veikla | poetas, prozininkas, dramaturgas, teatrologas, literatūros ir tautosakos tyrinėtojas |
| Alma mater | Miuncheno universitetas |
 Vikiteka |
Balys Sruoga |
Balys Sruoga (1896 m. vasario 2 d. Baibokuose, Vabalninko valsčius – 1947 m. spalio 16 d. Vilniuje) – Lietuvos poetas, prozininkas, dramaturgas, teatrologas, literatūros ir tautosakos tyrinėtojas.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Jaunystė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Gimė turtingų ūkininkų šeimoje. Brolis Adolfas Sruoga. Nuo 1903 m. spalio mėn. mokėsi Vabalninko parapinėje mokykloje, 1906–1914 m. – Panevėžio realinėje gimnazijoje. Priklausė kairiųjų moksleivių draugijai – aušrininkams, tapo jų lyderiu.
1912 m. savo kūrinius pradėjo spausdinti „Aušrinėje“, „Rygos naujienose“, „Lietuvos žiniose“, „Naujam Take“, Amerikos lietuvių spaudoje, literatūros žurnale „Vaivorykštė“.
1914 m. įstojo į Petrogrado miškų institutą. 1915 m. perėjo į Petrogrado imperatoriškojo universiteto Istorijos-filologijos fakultetą. 1916 m. perėjo į Maskvos universiteto Istorijos-filologijos fakultetą studijuoti literatūros. 1918 m. dėl suirutės ir bado po bolševikų Spalio perversmo nebaigęs studijų grįžo į Lietuvą.
Tarpukaris
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1918–1919 m. dirbo mokytoju Vilniuje. 1919 m. gresiant lenkų okupacijai, pėsčiomis iš Vilniaus pasiekė Kauną. Dirbo spaudos biure, 1920–1923 m. dienraščio „Lietuva“ redaktorius. Laikraščiams rašė kandžius straipsnius, pasirašinėjo skirtingais slapyvardžiais – Sirakūzinas, Markizas Tigrui Nėrkonori, Padegėlis Kasmatė. Prisidengęs jais, polemizavo pats su savimi: gyrė, kritikavo, šaipėsi.
1921 m. gavęs pašalpą studijoms išvyko tęsti mokslų į Vokietiją, Miuncheno universitetą. Studijavo slavistiką, teatro ir meno istorijas. 1924 m. apgynęs diplominį darbą apie lietuvių ir slavų liaudies dainų ryšius, gavo filosofijos daktaro laipsnį.
Grįžęs į Lietuvą, 1924 m. kovo 22 d. Viekšniuose vedė istorikę Vandą Daugirdaitę. Kelis mėnesius gyveno Klaipėdoje, dirbo „Klaipėdos žinių“ redakcijoje. 1924 m. rudenį persikėlė į Kauną. 1924–1940 m. dirbo Lietuvos universiteto (nuo 1930 m. VDU) Humanitarinių mokslų fakultete. Dėstė rusų literatūrą, pasaulinio teatro istoriją, vadovavo slavistikos ir teatro seminarams, įsteigė akademinę dramos studiją. Greta universitetinio darbo skelbė spaudoje daug literatūros ir teatro kritikos straipsnių. 1929 m. vienas Lietuvių draugijos SSRS tautų kultūrai pažinti steigėjų. 1932 m. suteiktas ekstraordinarinio profesoriaus laipsnis.
Nuo 1930 m. pasireiškė kaip dramų kūrėjas. Tais metais paskelbus dramos konkursą Vytauto Didžiojo 500-ųjų metinių proga (prizas 10 tūkst. litų), parašė dramą „Milžino paunksmė“ ir, būdamas tikras, kad laimės prizą, nusipirko automobilį. Premijos jis negavo, todėl po to ilgai mokėjo skolas už mašiną.
1939 m. VDU Humanitarinių mokslų fakultetą perkėlus į Vilnių, tęsė universitetinį darbą, buvo paskirtas naujai įsikūrusios teatrologijos katedros vedėju. Nuo 1940 m. gyveno Vilniuje. Per 15 darbo metų paskelbė 14 grožinės ir mokslinės literatūros knygų.
Okupacijų metai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1941 m., spaudžiamas okupacinės valdžios, parašė pro-sovietinę kantatą, dramą „Apyaušrio dalia“. Jau pirmosiomis karo dienomis buvo kaltinamas už 1940–1941 m. parodytą palankumą sovietų valdžiai, siūlyta net sušaudyti. 1943 m. kovo 16 d. jis, kaip įkaitas, vokiečių suimtas ir išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą prie Gdansko. Pradėjęs dirbti lagerio raštinėje (nes mokėjo daug kalbų), klastojo įsakymus ir taip gelbėjo draugus nuo bausmių, dujų kameros. 1945 m. jį išlaisvino sovietinė armija, gegužės 13 d. buvo parskraidintas į Lietuvą. Čia jis dėstė Vilniaus universitete. Deja, koncentracijos stovyklos patyrimai stipriai paveikė ne tik dvasinę, bet ir fizinę menininko būklę.
Kančios koncentracijos stovykloje įkvėpė parašyti smarkiai nuo ankstesnių kūrinių besiskiriantį, ironijos persmelktą atsiminimų knygą „Dievų miškas“. Ji sukurta 1945 m., per du mėnesius, besigydant Birštono sanatorijoje. Knyga po begalės korektūrų išleista tik po B. Sruogos mirties – 1957 m. Originali versija – tik naujausiuose leidimuose. Palaidotas Rasų kapinėse.
Atminimo įamžinimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- 1947 m. Vabalninko gimnazija pavadinta B. Sruogos vardu.
- 1952 m. Rasų kapinėse atidengtas antkapinis paminklas (skulpt. Petras Aleksandravičius, archit. Simonas Ramunis). Antkapį sudaro pilko granito bordiūras, juosiantis želdinių vietą, ir ant postamento stovintis paminklas-stela.
- 1956 m. Žaliakalnio Ramioji gatvė, kurioje rašytojas 1938 m. pasistatė namą (archit. Vladimiras Zubovas), pavadinta B. Sruogos vardu.
- 1966 m. Žaliakalnyje (B. Sruogos g. 21) įkurtas muziejus. Spalio 1 d. atidengta memorialinė lenta. 1975 m. namo vartai papuošti medyje išraižyta muziejaus iškaba su rašytojo bareljefu (skulpt. Bronius Petrauskas).[1][2]
- 1967 m. pilko granito biustas (skulpt. Petras Aleksandravičius).
- 1976 m. įrengtas memorialinis kambarys B. Sruogos tėviškėje Biržų rajone, Baibokuose.
- 1980 m. metalinis bareljefas „Balys Sruoga“ (skulpt. Petras Aleksandravičius).
- 1988 m. Birštone buvusiai Draugystės gatvei suteiktas B. Sruogos vardas.
- 1992 m. lapkričio 24 d. prie namo Vilniuje, Tauro g. 10, atidengta paminklinė lenta Baliui Sruogai ir dar dviem čia gyvenusiems lietuvių rašytojams (skulpt. Antanas Žukauskas).[3]
- 1996 m. išleistas pašto ženklas (dail. Aušrelė Ratkevičienė).[4]
- 1997 m. paminklinis biustas Birštone (skulpt. Giedrius Plechavičius).
- 2005 m. meninis filmas pagal atsiminimų knygą „Dievų miškas“ (rež. Algimantas Puipa).
- 2006 m. vasario 3 d. Žaliakalnyje (Žemuogių g. 6) atidengta atminimo lenta (archit. Jonas Lukšė).[5]
- 2006 m. portretinis vokas (dail. Antanas Rimantas Šakalis).
- 2009 m. iš 100 Lietuvos asmenybių, per tūkstantmetį labiausiai nusipelniusių Lietuvai, įamžintų Tado Gutausko granitinėje skulptūroje „Vienybės medis“, paminėtas ir Balys Sruoga.[6]
Bibliografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Deivė iš ežero: Svanetų žemės legenda. – Vilnius, 1919 m.
- Saulė ir smiltys: aidijos, giesmės, poemos. – 1920 m.
- Dievų takais. – Klaipėda; Tilžė: Rytas, 1923 m.
- Dainų poetikos etiudai. – Kaunas: Humanitarinių mokslų fakultetas, 1927 m.
- Kipras Petrauskas. – Kaunas, 1929 m.
- Lietuvių teatras Peterburge: lietuvių teatro istorijos medžiaga. – Kaunas: Humanitarinių mokslų fakultetas, 1930 m.
- Šarūnas valstybės teatre. – Kaunas: Tulpė, 1930 m.
- Rusų literatūros istorija. 2 tomai. – Kaunas: Humanitarinių mokslų fakultetas, 1931–1932 m.
- Baisioji naktis: drama. – Kaunas: Sakalas, 1935 m.
- Radvila Perkūnas: muzikinė pjesė. – Kaunas, 1935 m.
- Kas bus, kas nebus, bet žemaitis nepražus: kaip Jonis Mažrimukas 1812 metais iš Viekšnių Kaunan nusikraustė ir Napoleoną regėjo – ir kas iš to išėjo. – Kaunas, 1937 m., kitas leidimas 1955 m.
- Aitvaras teisėjas: pjesė. – Panevėžys, 1938 m., kitas leidimas 1935 m.
- Apyaušrio dalia: pjesė. – Rankraštis, 1941 m., kitas leidimas 1945 m.
- Kazimieras Sapiega: istoriška kronika. – Chicago: Terra, 1944 m., kitas leidimas – 1947 m.
- Lietuvių liaudies dainų rinktinė. – Kaunas: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1949 m.
- Dievų miškas: atsiminimai. – Kaunas: Šviesa, 1989 m., kiti leidimai: 1957, 1960, 1966, 1971, 1976, 1985 m.
- Balys Sruoga: rinktinė. – Kaunas: Valstybinė pedagoginės literatūros leidykla, 1958 m.
- Rinktinė. – Kaunas, 1960 m., kitas leidimas 1959 m.
- Bangų viršūnės: eilėraščiai. – Vilnius, 1966 m.
- Į mėlynus tolius: eilėraščių rinkinys. – Vilnius: Vaga, 1981 m.
- Giesmė apie Gediminą: gražiajam jaunimėliui. – Chicago: M. Morkūnas, 1982 m., kiti leidimai: 1948, 1952 m.
- Aitvaras teisėjas: pjesė ir poemos. – Vilnius: Vyturys, 1987 m.
- Vytis ir kryžius: pjesė. – Kaunas, 1988 m.
- Verpetai ir užuovėjos. – Vilnius: Vaga, 1990 m.
- Giesmė apie Gediminą. – Vilnius: Vyturys, 1993 m.
- Milžino paunksmė: trilogiška istorijos kronika. – Vilnius: Baltos lankos, 1999 m., kiti leidimai: 1932, 1954, 1960, 1996, 1995 m.
- Raštai. 17 tomų. – Vilnius: Alma littera, 1996 m.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ http://www.maironiomuziejus.lt/index.php?id=76#Sruogos
- ↑ http://atminimas.kvb.lt/asmenvardis.php?asm=SRUOGA%20BALYS Archyvuota kopija 2018-11-14 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ http://www.vilnijosvartai.lt/personalities/view/?id=225 Archyvuota kopija 2016-03-04 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ http://www.post.lt/katalogas/item_details.php3?item_id=359&parent_id=93
- ↑ http://test.svs.lt/?Nemunas;Number(108);Article(2230) Archyvuota kopija 2012-12-16 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Julita Gabriūnė. Žymiausi Lietuvos istorijoje biržiečiai gimtinėje vis dar laukia pelnytos pagarbos
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Algis Samulionis. Balys Sruoga – literatūros ir teatro kritikas. – Vilnius, 1968.
- Algis Samulionis. Monografija „Balys Sruoga“. – Vilnius, 1986.
- Reda Pabarčienė. Balys Didysis: atsiminimai apie Balį Sruogą. – Vilnius, 1995.
- Maironio lietuvių literatūros muziejus, Angelės Galnaitytės lankstinukas „Balys Sruoga 1896–1947“. – Kaunas, 1996.
- Vanda Daugirdaitė-Sruogienė. Balys Sruoga mūsų atsiminimuose: Balio Sruogos 100-mečio gimimo sukakčiai. – Vilnius, 1996.
- Rimas Žilinskas. Balys Sruoga: kūrybos studijos ir interpretacijos. – Vilnius, 2001.
- Violeta Tapinienė. Mokymo priemonė „Balys Sruoga: gyvenimas ir kūryba“. – Vilnius, 2001.
- Rokas Subačius. Dramatiškos biografijos: kovotojai, kūrėjai, karjeristai, kolaborantai… – Vilnius: Mintis, 2019, 460 p. : iliustr. ISBN 978-5-417-01111-5
- Gabija Bankauskaitė-Sereikienė. Balys Sruoga – tarp tradicijos ir modernumo. – Vilnius, 2007.
