Aleksandras Griškevičius

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Aleksandras Griškevičius
Griškevičiai
Herbas „Chorągwie Kmitów“
Gimė	1809 m. sausio 6 d. Auksučiai
Mirė	1863 m. vasario 24 d. (54 metai) Viekšniai
Tėvas	Bonaventūra Griškevičius
Motina	Friderika Pranciška Volanska
Sutuoktinis (-ė)	Pranciška Žukauskaitė, Friderika Grunauskaitė
Vaikai	Emilija, Vilhelmina, Aleksandras Emanuelis Jonas, Freferika, Emilis Katrolis Jonas, Vladislovas Makaras Danielius

Petras Aleksandras Napoleonas Griškevičius (lenk. Aleksandr Hryszkiewicz, 1809 m. sausio 18 d. arba sausio 6 d. senuoju stiliumi, Auksučiuose prie Grinkiškio – 1863 m. vasario 24 d. Viekšniuose) – Lietuvos mokslininkas, filosofas, išradėjas, orlaivių konstruktorius, aviacijos Lietuvoje pradininkas.

Tėvas Bonaventūras Griškevičius buvo smulkus bajoras, turėjęs žemės valdą Auksučiuose ir namelį Šiauliuose. Tarnavo grafo Zubovo dvaruose. Išlikusių jo ranka rašytų dokumentų taisyklinga kalba ir kaligrafiškas braižas rodo, kad jo būta apsišvietusio ir išsilavinusio.

Aleksandras nuo jaunystės pasižymėjo gabumais, rašė eilėraščius ir domėjosi technika, pramoko vokiečių ir prancūzų kalbų. 1818 m. įstojo į Kėdainių šešiametę kalvinų mokyklą ir greitai tapo geriausiu klasės mokiniu.

1824 m. susekus mokykloje slaptą lietuvių moksleivių organizaciją, mokykla buvo uždaryta. Dalis vyresnių moksleivių buvo suimti ir nuteisti, kiti perduoti tėvų globai. Tarp jų buvo ir Aleksandras, kuris buvo perduotas policijos globai, nors jo pavardės tarp slaptos organizacijos narių ir nėra. Jam buvo uždrausta toliau mokytis ir tarnauti valdžios įstaigose. Tėvas, laiduodamas už jį, turėjo pasirašyti.

Spėjama, kad 1825–1829 m. jis mokėsi Varšuvoje, tačiau tikslių duomenų nėra. Kokį nors mokslo cenzą jis turėjo gauti, nes 1829 m. rudenį buvo priimtas raštininku į Vilniaus gubernijos valdybos kanceliariją. Prasidėjus 1831 m. sukilimui, liepos 7 d. atsistatydino iš pareigų, ir, matyt, buvo prisidėjęs prie sukilėlių svetima pavarde, nes jo tikrosios pavardės jokiuose sąrašuose taip pat nėra.

1834 m. kovo 4 d. įsidarbino Šiaulių apskrities teisme, o 1836 m. rugpjūčio 14 d. paskirtas Šiaulių miesto rotušės sekretoriumi. 1845 m. liepos 9 d. atsisakė tarnybos, gavo labai gerą atestaciją ir su žmona, sūnumi bei septyniomis dukterimis persikėlė į neseniai gubernijos miestu tapusį Kauną. Nuo 1846 m. gruodžio 31 d. pradėjo dirbti Kauno civilinio tesimo rūmų vertėju, nes gerai mokėjo lietuvių, rusų, prancūzų, vokiečių, lenkų kalbas, vėliau paskirtas iždo tituliniu patarėju. Kaune jam gimė dar du sūnūs.

1854 m. dukters Frederikos apšmeižtas buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Gubernatorius įsakė jį atleisti iš darbo ir suimti, bet teismas, neradęs kaltės įrodymų, lapkričio 30 d. iš kalėjimo jį paleido. Tačiau duktė jį kaltino ir kaip neišpažįstantį jokios religijos, todėl byla buvo perduota Telšių dvasinei konsistorijai. Bylos galutinis nagrinėjimas vyko 1858 m. rugsėjo 18 d. Kauno kriminalinio teismo rūmuose. Nuosprendyje įrašyta, kad jis ir toliau lieka įtariamasis, jam draudžiama užimti valstybines pareigas.

Netekęs darbo A. Griškevičius grįžo į Šiaulius ir vėl apsigyveno brolio Mauricijaus dvarelyje Andriejave, o 1862 m. persikėlė į žmonos gimtinę – Viekšnius. Mirė Viekšniuose, miestelio kapinėse ir palaidotas. Name, kur praleido paskutines gyvenimo dienas, įrengtas jo memorialinis muziejus. 1980 m. pastatytas antkapinis paminklas, autorė – Paminklų konservavimo – restauravimo instituto architektė I. Barauskaitė.

Didelę gyvenimo dalį A. Griškevičius skyrė aviacijai, kuria susidomėjo gyvendamas Šiauliuose. Jis teoriškai ir praktiškai siekė įrodyti, kad žmogus, kaip ir paukštis, gali skraidyti. Iš pradžių statė oro balionus su specialiais valdymo įtaisais. Vėliau ėmė projektuoti lėktuvų modelius, tyrinėti plokštumos keliamąją galią. Jis ilgai stebėjo paukščius, jų skriejimą, tyrinėjo sparnų formas, jų ploto ir svorio santykius. Tyrinėdamas paukščius priėjo išvadą, kad lėktuvų sparnų plotis turi būti proporcingas kūno dydžiui ir svoriui.

Jis statė didelius aitvarus ir įsibėgėjęs nuo kalno mėgindavo jais skraidyti. Šių aitvarų sparnų galuose būdavo įtaisyti propeleriai, kuriuos sukdavo speciali spiralė.

Po to jis ėmėsi projektuoti lėktuvų modelius su nejudančiais sparnais. Vieną geriausių savo projektų aprašė studijoje „Умение летать“ (Menas skraidyti), kurią 1843 m. įteikė Šiaulių miesto magistratui, norėdamas gauti pinigų lėktuvo statybai. Veikalas buvo persiųstas Rusijos mokslų akademijai, apie tai rašė ir rusų laikraščiai. Paramos negavo, tačiau savo svajonės neatsisakė, pats darė skraidymo aparatus ir juos bandė gyvendamas Šiauliuose ir Kaune.

1851 m. Kauno gubernijos spaustuvėje lenkų kalba išspausdinta nedidelė knygelė „Parolot žmuidzina. Z swobodnej mysli Aleksandra Hryszkiewicza“ (Žemaičio garlėkis. Pagal Aleksandro Griškevičiaus laisvąją mintį). Joje išsamiai apibūdino valdomąjį aerostatą, sparnų pritaisymą žmogui, skraidymo aparatą su balionu ar be jo, kėlė garu varomo propelerio – Archimedo sraigto ir horizontalių sparnų idėją.

Knygos tituliniame lape kreipiamasi: „Gerbiamieji skaitytojai, pažvelgus – išvaizdus ir didelis taleris, niekina žymiai mažesnį rausvai auksinį. Tačiau juos keičiant, nepaisant dydžio, už vieną, nors ir mažą auksinį, duoda du talerius. Taip ir šioje knygoje išdėstytos mano mintys, sutikite jas palankiai, įvertinkite jų tikslą. O jeigu jos Jums pasirodys bevertės, palikite anūkams, gal ateityje jie jas supras?“ (Cituojama pagal: Antanas Arbačiauskas. Aviacinės minties pradininkas Lietuvoje. Mokslas ir Gyvenimas 2001 / 11)

Knygos pabaigoje nuspėdamas aviacijos ateitį jis rašė: „Niekas svajonėse negali nuneigti laisvo paukščio skridimo ir didelės daugybės skraidančių vabzdžių gyvavimo fakto; todėl tam, kad atvėrus žmogui laisvą, saugų, greitą ir maloniausią kelią į visas šalis, stinga tik nuovokos ir turtingo piliečio noro, vertinančio lakią mintį, kurios įgyvendinimas netrukus nustebins tautas oro paštu, oro kariuomene ir laivynu, nepaisančiu nei audros, nei griaustinio.“

Knygelę A. Griškevičius išsiuntinėjo valdžios žmonėms, dvarininkams, pirkliams, dvasininkams, tikėdamasis finansinės paramos.

Apie tai, kad A. Griškevičius buvo gerai susipažinęs su to meto užsienio tyrinėtojų darbais, liudija jų kritinis vertinimas. Knygoje jis kruopščiai išnagrinėjo austro laikrodininko J. Degeno skraidomąjį aparatą. Šis dviejų sparnų, spyruoklių sistema varomas aparatas turėjo būti pakeltas balionu ir sparnais nusileisti kaip sklandytuvas.

Kalbėdamas apie baliono tobulinimą, A. Griškevičius daro išvadą, kad verta išbandyti baliono priedus – apačioje įrengti oro pripučiamus maišus, kurie balionui suteiktų pastovumo. Ratai padėtų pakilti ir nusileisti. O Archimedo sraigtas duotų trauką, išlaikydamas skridimo kryptį.

Daug dėmesio knygoje A. Griškevičius skyrė anglų konstruktoriaus V. S. Hensono 1843 m. suprojektuotam garlėkiui, kuris turėjo du sparnus, o garo mašina suko du didžiulius 20 pėdų skersmens sraigtus, panašius į garlaivio ratus. Hensonas leidosi nuo 400 m aukščio kalno, bet neišlaikęs pusiausvyros krisdamas prisitrenkė. A. Griškevičius teigiamai įvertino Hensono konstrukciją ir išnagrinėjęs nepasisekimo priežastis pateikė savo pasiūlymus garlėkio tobulinimui tikėdamas, kad patobulintas jis galėtų sėkmingai skristi. Jis siūlė mažinti aparato svorį, atsisakyti skardos ir metalo, naudoti tik lengvas medžiagas.

Labai daug reikšmės A. Griškevičius teikė Archimedo sraigtui, nagrinėjo propelerio traukiamąją ir keliamąją jėgas. Besisukantieji sraigtai turi sudaryti oro atramą ir didėjant svoriui nešantieji sraigtai turi didinti apsisukimų skaičių. O traukiančio į priekį oro sraigto siurbiamas oro kiekis turi būti didesnis už baliono pasipriešinimą ore.

Remdamasis savo sukurta teorija A. Griškevičius sukūrė savo skraidantį aparatą. Jis pavaizduotas knygos brėžiniuose. Tai vadinamasis Žemaičio garlėkis, jungiantis oro balioną, plasnoklį ir lėktuvą – sunkesnis už orą skraidymo aparatas aerodinas. Mechaninės jėgos šaltinis judinti paukščio sparnų principu plasnojantiems sparnams, oro sraigtui ir važiuoklės ratams sukti turėjo būti nedidelio svorio, bet pakankamai galinga garo mašina.

Žemaičio garlėkis turi dvi poras sparnų. Viršutiniai sukiojami horizontaliai ir skirti pusiausvyrai palaikyti, apatiniai, mosuojantieji – oro pagalvei sudaryti. Sparnų karkasas iš bambuko, aptrauktas oda. Po sparnais du sraigtiniai ratai. Sparnus ir ratus varo garo mašina arba žmonių valdomas spyruoklinis mechanizmas. Priekyje propeleris, o užpakalyje – vairuojamosios uodegos plokštumos. Viršuje balionas, kurio orą pakilus galima išleisti. Pakilti galima balionu arba riedant nuo aukšto kalno ratukais.

Neaišku, ar A. Griškevičius gavo finansinės paramos, bet 1855 m. jis pastatė lėktuvą, kuris gerokai skyrėsi nuo to, kurį aprašė leidinyje ir kuris savo techniniais bei aerodinaminiais duomenimis labiau primena šiuolaikinių lėktuvų modelius. Lėktuvas buvo išbandytas 1855 m. vasarą.

Vieno tokio aparato bandymą aprašė 1930 m. Varšuvoje išleistuose atsiminimuose J. Talka-Grincevičius, kuris 1860–1869 m. Kauno gimnazijoje mokėsi kartu su A. Griškevičiaus sūnumi. A. Griškevičius „norėjo padaryti staigmeną į miestą atvykusiam gubernatoriui, deja, skrido taip nesėkmingai, kad pasibaidę arkliai pradėjo nešti gubernatorių, o pats išradėjas, su oro balionu krisdamas žemyn, susilaužė koją“. Supykęs gubernatorius liepė skraidūną pašalinti iš tarnybos, o žmona sudegino jo lėktuvą.

A. Griškevičiaus darbai kuriant skraidančiuosius aparatus parodė, kad jis savo sugebėjimais neatsiliko nuo kitų šalių tos epochos aviacijos entuziastų. O jo Žemaičio garlėkio projektas yra vienas pirmųjų Lietuvos aviacinės minties istorijos puslapių. Todėl konstruktorius Aleksandras Griškevičius teisėtai laikomas aviacijos pradininku Lietuvoje.

1860 m. A. Griškevičius parašė 285 puslapių filosofinį kūrinį „Gamtos tikrovė, arba Matematinės išvados apie Dievybę, sielą ir tikėjimo paslaptis trumpais populiariais pašnekesiais“, kuriame išdėstė dualistinę pasaulio sampratą. Veikale teigiama, kad pasaulio ir jo kilmės pažinimo laidas yra ne aklas tikėjimas, o sveikas protavimas.

Spalio 19 d. rankraštį iš Telšių jis pasiuntė į Leipcigą knygų leidėjui Bobrovičiui, prašydamas jį išspausdinti Bretkopfo spaustuvėje. Tačiau Bobrovičius jau buvo bankrutavęs ir laiškas grįžo atgal. Telšių pašto kontora, veikdama pagal instrukcijas, 1860 m. lapkričio 27 d. gautą siuntą perdavė Vilniaus cenzoriui, kuris apie eretišką kūrinį informavo Vilniaus generalgubernatorių V. Nazimovą.

A. Griškevičiaus veikalas buvo perduotas Vilniaus vyskupijos kurijai, kuri nusprendė, kad veikalas jokiu būdu negali būti aprobuotas, nes jo samprotavimai prieštarauja ir vakarų, ir rytų krikščioniškajai bažnyčiai. Cenzūros komitetas, peržiūrėjęs bylą, 1861 m. sausio 25 d. laiške generalgubernatoriui pareiškė, kad uždraudimas neužkirs kelio blogiui, kuris gali kilti dėl autoriaus klaidingų samprotavimų. V. Nazimovas gegužės 22 d. įsakė taikyti griežtas sankcijas veikalo autoriui – iškviesti jį į gubernijos valdybą pasitikrinti sveikatą ir, jeigu pasirodys esąs sveikas, įkalinti vienuolyne. A. Griškevičių medikai pripažino sveiku, tačiau jis pareiškė išpažįstąs evangelikų reformatų tikėjimą. Byla užsitęsė ir tik 1862 m. rugpjūčio 31 d. Šiaulių apskrities teismas A. Griškevičių išteisino. Tačiau tai jam kainavo nemažai sveikatos. Kūrinys liko neišspausdintas, rankraštis saugomas Lietuvos mokslų akademijos centrinėje bibliotekoje.