Afrikos vergų prekyba

Afrikos vergų prekyba – vergų prekyba, paplitusi Afrikos žemyne nuo seniausių laikų iki dabar. Šis terminas apima tiek prekybą, paplitusią žemyno viduje, tiek prekybą, vykusią iš Juodosios Afrikos į kitus pasaulio regionus.

Vietinės į pietus nuo Sacharos esančios Afrikos visuomenės, kaip ir dauguma kitų istorinių pasaulio visuomenių, propagavo vergovę. Visose istorinėse valstybėse vergai buvo svarbus ūkinis pagrindas. Apskaičiuojama, kad kai kuriose Afrikos teritorijose vergai sudarydavo tokią dalį visų gyventojų:

• Maždaug du trečdalius: Sokoto kalifate, Zanzibare (iki 90 procentų);
• Maždaug pusę: XIX a. Siera Leonėje, Dualų visuomenėje, Igbolande, Konge, Čokvėje, Madagaskare;
• Maždaug trečdalį: Sahelio valstybėse: Džolofe, Vagadu (750–1076), Malyje (1235–1645), Segu (1712–1861), Songajuje (1275–1591), Kaneme, Hausų valstybėse; taip pat Jorubalande, Aukso krante.
• Mažiau negu trečdalį: XIX a. Etiopijoje

Tradicinėse Afrikos visuomenėse vergai nebuvo traktuojami kaip beteisiai. Skirtumas tarp vergų ir laisvųjų valstiečių buvo labai nedidelis. Vergai turėjo mokėti duoklę, dirbti šeimininkui privalomus darbus, bet jų įsitikinimai ir laisvė nebuvo varžomi. Vergai buvo daugiau visuomenės kasta su savo prievolėmis, negu kad visiškai priklausomas šeimininko žaislas.

Neretai vergai gaudavo atlyginimą ir galėdavo kaupti turtą. Jie galėdavo įgyti laisvę. Afrikoje žinoma daug atvejų kai buvę vergai iškildavo visuomenėje, netgi tapti valdovais (pvz., Džadža).

Pagrindinis straipsnis – Arabų vergų prekyba.

Anksčiausi žinomi atvejai, kuomet vergai buvo vežami iš Juodosios Afrikos, užfiksuoti jau Egiptiečių raštuose. Kelionėse į Kušą ir Puntą egiptiečiai parsiveždavo vietos gyventojų. Vėliau vergais iš juodosios šiek tiek prekiavo Finikiečiai, įkūrę kolonijas šiaurinėse Afrikos pakrantėse ir inicijavę transsacharinę prekybą.

Tačiau šie senieji vergų prekybos atvejai buvo daugiau sporadiški. Tikroji vergų prekyba prasidėjo apie X a., kuomet Sacharoje paplito kupranugaris, leidęs įveikti tolimus atstumus ir gabenti didelius krovinius. Yra apskaičiuota, kad nuo tada iki XIX a. Sacharos keliais kasmet buvo gabenama apie 6-7 tūkst. vergų. Dauguma jų buvo skirti tarnauti namuose ir armijoje (kaip kariai), o ne dirbti plantacijose. Dėl to didesnis vergų skaičius buvo moterys, o ne vyrai, kurios būdavo paverčiamos haremų vergėmis. Neretai vyrai buvo verčiami eunuchais, kad tarnautų haremuose.

XIX a. ši vergų prekyba dar suintensyvėjo. Kai kurios Sahelio valstybės (pvz., Bornu) gyveno daugiausia iš vergų prekybos, pardavinėdami musulmonų pirkliams pagautus vergus.

Kitas musulmonų inicijuota vergų prekyba vyko per Indijos vandenyną. Nuo IX a. rytinėse Afrikos pakrantėse susiformavę Suahelių civilizacijos miestai-valstybės aptarnaudavo arabų pirklius, parūpindami vergus iš krašto gilumos. Manoma, kad iš pradžių šios prekybos mastai buvo labai nedideli – vos keli tūkstančiai vergų per metus.

Vėliau, Artimuosiuose Rytuose atsirandant plantaciniam ūkiui, vergų paklausa augo. Jos didžiausia viršūnė buvo XIX a., kuomet pakrantėse įsigalėjo Zanzibaro sultonatas, masiškai tiekęs vergus musulmoniškai Azijai. Manoma, kad kasmet per Zanzibarą buvo parduodama 50,000 vergų.^[1] Livingstonas apskaičiavo, kad apie 80,000 jų žūdavo dar nepasiekę pakrantės, gabenami iš Afrikos gilumos.^[2]

Manoma, kad Arabų vergų prekybos metu VII–XIX a. iš Afrikos buvo išgabenta 11-17 mln. gyventojų .^[3][4]

.

Pagrindinis straipsnis – Atlanto vergų prekyba.

Atlanto vergų prekyba ėmė formuotis XV a., per Didžiuosius geografinius atradimus Europos šalims užvaldžius Amerikos teritorijas. Naujosioms kolonijoms reikėjo daug darbo jėgos, o vietiniai indėnai tam nelabai tiko. Iš pradžių, užmezgant kontaktus su Afrikos visuomenėmis, europiečius (portugalus) domino daugiausia egzotinių prekių (aukso, dramblio kaulo) prekyba. Pirmieji vergai iš Afrikos buvo naudojami portugalų kolonizuotoje negyvenamoje San Tomės saloje, kur pradėtas cukranendrių auginimas. Pirmieji Afrikos vergai Naująjį Pasaulį pasiekė 1501 m.

Brazilijoje ir kitose Amerikos vietos klestint plantaciniam ūkiui, Afrikos vergų paklausa augo labai sparčiai. Daugiausia jų buvo įvežta į Portugalijos kolonijas Brazilijoje, Naująją Ispaniją, Karibų salas. Didžiausio masto vergų prekyba pasiekė XVIII a. Naujajame pasaulyje Afrikos vergai labai stipriai pakeitė vietos gyventojų sudėtį. Iki dabar daugybės Karibų salų gyventojai yra juodaodžiai.

Svarbiausi Afrikos regionai dalyvavę Atlanto vergų prekyboje buvo prie Afrikos vakarinių pakrančių. Anksčiausiai portugalai santykius užmezgė su Benino civilizacija ir Kongo civilizacija. Kadangi šiose visuomenėse buvo paplitusi praktika dovanoti svečiams vergus, keletas vergų buvo padovanoti portugalams. Vėliau portugalai juos ėmė gaudyti patys, taip sugadindami savo santykius su vietos visuomenėmis.

Tačiau tai nepabaigė vergų prekybos. Atvirkščiai, vietinės visuomenės vis labiau įsitraukė į vergų prekybą, gaudami iš jos ekonominį pelną. Pvz., dėl vergų prekybos Benino civilizacijos visuomenės labai stipriai kito. Čia susiformavo prekybiniai pajūrio miestai-valstybės (Vergų krantas, Aukso krantas, Dualai ir kt.), bendraujantys su europiečiais, o krašto gilumoje susiformavo galingos imperijos (Dahomėja, Ašantis, Benino karalystė, Aro konfederacija ir kt.), kurių tikslas buvo gaudyti vergus ir tiekti juos į pajūrį.

Kitas svarbus Afrikos vergų prekybos regionas buvo dabartiniame Senegale, Gambijoje ir Siera Leonėje. Čia prekyba užsiiminėjo daugiausia Prancūzija ir Britų imperija.

Manoma, kad tarp 1650 ir 1900 Atlanto vergų prekybos metu iš Afrikos buvo išvežta apie 10.24 mln. gyventojų^[5].

1794 m. Prancūzija buvo pirmoji valstybė Europoje, panaikinusi vergovę ir vergų prekybą. 1802 m. Napoleonas ją sugrąžino, o galutinai ji buvo panaikinta 1848 m. 1807 m. Jungtinė Karalystė uždraudė vergų prekybą, skirdama baudas visiems vergus gabenantiems laivų kapitonams. 1833 m. vergovė panaikinta visoje Britų imperijoje. Šie potvarkiai labai greitai išplito po kitas Vakarų šalis. Britanija rengdavo reidus, tikrindama jūrinius laivus, ar nevežami vergai. Taip 1808–1860 m. Afrikos vakarų pakrantėse buvo sulaikyta 1600 vergų prekybos laivų.

Tiek Afrikos, tiek Europos visuomenėse kilo didelis pasipriešinimas vergų prekybos draudimui, kuris sunaikino per amžius susiklosčiusius ekonominius pagrindus. Britams neretai jėga įdiegus naująsias taisykles, Afrikos valstybių valdovai irgi pasirašė vergų prekybos panaikinimo sutartis ir turėjo ieškoti naujų pajamų šaltinių.

Nepaisant to, kad Atlanto vergų prekyba tokiu būdu buvo sustabdyta, musulmoniškoji vergų prekyba tęsėsi ir netgi dar labiau sustiprėjo (kadangi nebeliko konkurencijos). Britų imperijos laivų reidai Indijos vandenyne per XIX a. sugebėjo pažaboti ir šią prekybą.

Vergovės panaikinimas pačiose Afrikos visuomenėse tapo įmanomas tik pasidalijus Afriką tarp kolonijinių imperijų XIX a. pabaigoje. Tačiau procesas vyko, ir vyksta, labai lėtai. Kai kuriose valstybėse, pvz., Etiopijoje, vergovė buvo oficialiai panaikinta. Nepaisant to, daugumoje tradicinių Afrikos visuomenių vergovė išlieka. Viena sudėtingiausių padėčių yra Mauritanijoje, kurios kai kuriais apskaičiavimais netgi 20 procentų gyventojų yra vergai.^[6]