Claudio Monteverdi

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Klaudijus Monteverdis
Klaudijo Monteverdžio portretas (aut. Bernardo Strozzi, 1640 m.)
Gimė	1567 m. gegužės 15 d. Kremonoje, Šiaurės Italija
Mirė	1643 m. lapkričio 29 d. Venecija
Veikla	italų kompozitorius, dainininkas
Vikiteka	Claudio Monteverdi

Klaudijus Monteverdis (it. Claudio Giovanni Antonio Monteverdi, 1567 m. gegužės 15 d. Kremonoje, Šiaurės Italija – 1643 m. lapkričio 29 d.) – vienas žymiausių italų kompozitorių, kurio kūryba jau peržengia Renesanso ribą.

Jo operos ir stambios formos vokaliniai instrumentiniai kūriniai būdingi baroko stiliui.

Gimė 1567 m. Kremonoje (Šiaurės Italija), tėvas buvo gydytojas. Muzikos mokėsi pas Kremonos katedros kapelmeisterį ir garsų to meto kompozitorių Marką Antonio Indženjeri. Nuo 1590 m. tarnavo Mantujos hercogo Vinčenco I Goncagos dvare, buvo muzikos mokytoju, dainininku, atlikėju. Su hercogo kapela aplankė Vengriją, Flandriją, Insbruką, Prahą, Lincą ir Vieną. Išsivadavęs nuo tarnystės, 1613 m. pradėjo vadovauti Venecijos Šv. Morkaus katedros kapelai (maestro di cappella). Kaip Renesanso atstovas paliko puikią chorinės polifonijos – motetų ir madrigalų (apie 200) – kūrybą. Kaip baroko kompozitorius – ankstyvųjų operų pavyzdžius.

K. Monteverdžio kūryboje madrigalai turi išskirtinę vertę – būtent jo kompozicijos nulėmė esminius šio žanro stilistinius pokyčius. Dabar tai jau nebe polifoninis vokalinis ansamblis, o vieno, dviejų ar daugiau balsų daina su instrumentiniu pritarimu.

K. Monteverdis apibendrino madrigalistų patyrimą 8 madrigalų knygose (1587–1638). Jis labai dramatizavo žanrą, pavertė jį tikra muzikine – dramine scena vokalui ir instrumentams, naudojo novatoriškas išraiškos priemones: styginių picikato ir tremolo, laisvus, neparuoštus disonansus, neparuoštus septakordus, dinaminius kontrastus. K. Monteverdžio madrigalai įvairios formos: nuo kupletinių iki didelių scenų su orkestru, choriniai ir soliniai; ir nuotaikų: lyriniai, ekspresyvūs, dramatiški, pastoraliniai, dvasiniai ir pasaulietiniai.

Penkios pirmosios madrigalų knygos yra polifoninių madrigalų istoriniai paminklai. Vengdamas Džezualdo kraštutinumų, Monteverdis pasiekė didelio išraiškingumo remdamasis sklandžiais homofonijos ir kontrapunkto deriniais, buvo labai atidus tekstui ir laisvai vartojo chromatizmus bei disonansus.

Penktoje, šeštoje, septintoje ir aštuntoje madrigalų knygose galima aptikti instrumentų panaudojimo, strofinių variacijų technikos pokyčių ir kitų naujovių. Visi madrigalai, pradedant penktosios knygos paskutiniais šešiais, sukurti su basso continuo pritarimu, o kitiems atlikti dar reikia ir kitų instrumentų. Solo, duetai ir tercetai priešinami su viso vokalinio ansamblio tutti, kuriam pavesta atlikti instrumentines įžangas ir kartkartėmis pasikartojančius instrumentinius interliudus (riturneles). Šios knygos parašytos Venecijoje.

Pirmoji madrigalų knyga (1587) sudaryta iš ankstyvųjų madrigalų. Pirmų knygų madrigalai pagal melodinę sudėtį ir imitacinį vystymą artimi senosios kartos kompozitorių kūrybai, pirmiausiai – Orlando di Lasso.

Antroji madrigalų knyga (1590) atnešė kompozitoriui didelę garbę: jis išrenkamas Romos šv. Cecilijos akademijos nariu. Puikiu tolygaus melodinio – polifoninio judėjimo pavyzdžiu yra madrigalas „Non sono in queste rive“.

Trečiojoje knygoje (1592) madrigalai labai įvairios nuotaikos (dramatiški ir subtiliai lyriški). Jie praturtinti rečitatyvais, plačiais melodiniais šuoliais, pasažais (fioritūromis), disonuojančiais sąskambiais.

Ketvirtojoje knygoje (1603) intensyvia melodika, staigiais ir netikėtais akordų junginiais, novatoriškumu pasižymi madrigalas „Piang‘e sospira“. Melodikoje Monteverdi nevengė deklamaciškumo, plačių šuolių, melizmų. Jo madrigalų muzikoje buvo suformuoti du specifiniai dainavimo stiliai, vėliau naudojami operose: concitato – neramus, sujaudintas, audringas dainavimas ir lamento – sielvartingas, aimanuojantis dainavimas. Iš šio pastarojo vadinamoji lamento arija, kurios melodika pagrįsta mažųjų sekundų intervalų „aimanomis“. K. Monteverdi madrigalai (o ir motetai) turėjo įtakos operos atsiradimui, kurios vienu pradininkų ir buvo pats K. Monteverdi. Iš concitato stiliaus madrigalų galima paminėti jo „Sforgava con le stelle“ („Kas širdį atveria“), o iš lamento – „Lasciatemi morire“ („Leiskit man numirti“).

Šeštąją madrigalų knygą (1614) sudaro sudaro „Ariadnės raudos“ (“Lamento d’Arianna”). Tai šešių madrigalų ciklas, parašytas antikiniu siužetu apie nelaimingą Kretos karaliaus dukters Ariadnės meilę Atėnų didvyriui Tesėjui. Tesėjas pasiryžo nugalėti pabaisą Minotaurą, pusiau žmogų, pusiau jautį, kuris reikalaudavo 7 mergaičių ir 7 jaunikaičių duoklės iš atėniečių. Ariadnė duoda Tesėjui siūlų kamuolį, kurį didvyris vyniodamas ėjo labirintais. Sutikęs Minotaurą, jis jį nukovė ir grįžo vedamas Ariadnės siūlo. Iš pradžių Tesėjas pasiryžo vežtis Ariadnę į Atėnus, tačiau paskui apsigalvojo (sapne pasirodė vyno dievas Dionizas, pasakęs, kad Ariadnę dievai paskyrė jam) ir liepė jūreiviams iškelti miegančią merginą į Nakso salą. Madrigalai išreiškia sudėtingą Ariadnės jausmų ir išgyvenimų gamą – nuo tylios raudos iki dramatiško maišto, prakeikimo ir susitaikymo su lemtimi. Muzika perteikia siužetą su giliu ir įtikinančiu psichologizmu. Chorinė faktūra – penkiabalsė polifonizuota harmonija.

Septintojoje knygoje (1619) „Koncertas“ išryškėja polinkis į vadinamąjį koncertinį stilių. Pasirodo solinės partijos, sustiprėja pritariamųjų instrumentų vaidmuo. Pasak autoriaus šią knygą sudaro „madrigalai ir kitokių rūšių dainos“.

Aštuntoji madrigalų knyga „Karingieji ir meilės madrigalai“ („Madrigali guerrieri ed amorosi“, Venecija, 1638) įtvirtino naująjį Monteverdi stilių. Knygos pradžioje kompozitorius aiškina, kad muzikoje galimi trys stiliai: jausmingas (concitato), švelnus (molle) ir abiejų pusiausvyra (temperato). Molle ir temperato stiliai vyravo visoje ankstesnėje muzikoje, o šioje knygoje jis siekė įtvirtinti savo naująjį stilių – concitato. Monteverdi concitato stilius – lūžis ir atlikėjiško – interpretacinio meno estetikoje. Santūrus muzikos interpretavimas praturtinamas dramatizuotu jausmų reiškimu, gilesniu psichologizmu.

Šį biografinį straipsnį reikėtų sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus. Jei galite, prašome sutvarkyti šį straipsnį. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą. Priežastys, dėl kurių straipsnis laikomas nesutvarkytu, aiškinamos straipsnyje Nesutvarkyti straipsniai.

Monteverdžio muzikos savybės rodo, jog kompozitorius drąsiai pasuko XVII a. naujojo stiliaus link. Daugelis jo motyvų ne melodiniai, o deklamaciniai, pranašaujantys būsimąjį rečitatyvą; lygiaverčių balsų faktūra dažnai išskaidoma ir tampa duetu, harmoniškai palaikomu boso. Ornamentiniai disonansai ir pagražinimai, kurie anksčiau būtų buvę improvizuojami, užrašyti partitūroje.

K. Monteverdis sukūrė nemažai religinės muzikos (3 mišias, motetų, psalmių, himnų, magnificat). 1582 m. išleistas jo motetų rinkinys „Sacrae Cantiunculae tribus vocibus”. Tuomet K. Monteverdžiui tebuvo penkiolika metų. Paminėtinas jo motetas psalmės „Cantate Domino“ tekstu. Mišiose „In illo tempore“ panaudota to paties pavadinimo Nicolaus Gombertis moteto muzikinė medžiaga (parodijinės mišios). Mišios 6-ių balsų mišriam chorui a cappella. Psalmė Nr. 109 „Dixit Dominus“ skirta 6-iems balsams ir 6-iems instrumentams – įdomus pavyzdys kaip polifoniškas aktyvumas priešpastatomas statiškams akordiniam judėjimui, vietomis pagyvinamo imitacijomis. Kontrastas išreikštas ritminiu piešiniu: akordai brevis verte, polifoninės padalos – ketvirtinių ir aštuntinių judėjimu (C metru). Tokiame daugiabalsume, matyti paslėpti cantus firmus formų pėdsakai.

Tai patvirtina ir šešiabalsis Magnificat, kur grigališkoji melodija tęsiasi tarp smulkių figūrų. Įdomus spalvinis aido efektas ant besitęsiančios choralo melodijos išgautas „Deposuit“ dalyje. Tai lėmė stiprios Venecijos polifonijos mokyklos tradicijos. „Gloria Patri“ dalyje grigališkojo choralo melodija atliekama sekvenciniu būdu.

Psalmėje Nr. 121 „Laetatus sum“ yra naudojama kontrastinė polifonija (žodžiai: „et in saecula saeculorum. Amen“).

Žymiausios Monteverdžio operos yra „Orfėjus“ (Mantuja, 1607), „Ariadnė“ (Mantuja, 1608 – išliko tik Ariadnės lamento), intermedija „Nedėkingosios moters šokis“ („Il ballo delle ingrate“, Mantuja, 1908), dramatinė scena „Tankredo ir Klorindos kova“ („Il combattimento di Tancredi e Clorinda“, Venecija, 1624), opera „Odisėjo sugrįžimas į tėvynę“ (“Il ritorno d’Ulisse in patria”, Venecija, 1641), opera „Popėjos karūnavimas“ (Venecija, 1642). „Tankredo ir Klorindos kova” pastatyta pagal Torkvato Taso (1544–1595) poemos „Jeruzalės išvadavimas“ siužetą ir skirta kameriniam atlikimui, tačiau su teatro kostiumais ir butaforija.

Opera „Orfėjas“ – tai pirmoji tikra klasikinė opera. Libreto autorius Alesandro Stridžo. Monteverdis parašė pirmąją operos uvertiūrą ir pirmąjį operinį duetą. Jis pirmasis įvedė į operos orkestrą smuiką. Ypatingai meniški operos chorai. Jie trumpi, kompaktiški, bet labai nuoširdūs ir išraiškingi. Geriausi operos „Orfėjas” chorai – 1 v. „Paliksime kalvas”, II v. chorinė scena. „Orfėjaus“ pasisekimas 1607 m. Buvo toks didelis, kad paskesniais metais Monteverdžiui buvo užsakyta parašyti naują operą dvaro vestuvių iškilmėms. Deja, „Ariadnė“ partitūra neišliko, žinoma tik paliktos Ariadnės rauda.

Operai „Popėjos karūnavimas” libretą parašė F. Buzenello. Tai psichologinė drama istoriniu Nerono laikų siužetu. Ten kur reikalauja veiksmo prasmė – įvedami chorai: amūro choras, Senekos mokinių-draugų choras, konsulų ir tribūnų choras. Ypač įspūdinga ir jaudinanti Senekos mirties scena, kurioje jo mokinių choras maldauja jo nepalikti jų.