Šiaudinė skrybėlė

Šiaudinė skrybėlė – lengvas vasarinis galvos apdangalas, nupintas iš suplokštintų javų šiaudų.

Visoje Lietuvos teritorijoje nuo seno paplitęs plačiomis atbrailomis vyrams skirtas dangalas dažniausiai buvo pinamas iš kviečių ar (žymiai rečiau) rugių šiaudų, retkarčiais iš meldų ar kadagio šaknų. Skrybėlė su 10 – 20 cm pločio atbrailomis turėdavo apsaugoti galvą ir kaklą nuo tiesioginių saulės spindulių per vasaros darbymetį ar meškeriojimą, dabitos mėgdavo ją puošdavo gėle ar apjuosdavo medžiagine juostele. Nebuvo itin vertinama, nes pasilenkus krisdavo nuo galvos, o ir šventadieniais buvo vengiama ja puoštis dėl medžiagos pigumo. Nupinti šiaudinę skrybėlę mokėjo kiekvienas, bet dažniausiai tai darydavo piemenys ar daugiau laisvo laiko turintys senuoliai. Tik retais atvejais skrybėlė buvo perkama pas piniką. Šiais laikais dėl originalios formos ir spalvos populiari tarp saviveiklininkų, jai yra skirtas liaudies šokis „Kepurinė“. Buvo populiari Lietuvoje ir į pietryčiu nuo jos, o Latvijoje ir Estijoje – žymiai mažiau.

Madą aukštiems pareigūnams nešioti šiaudinę skrybėlę įvedė buvęs Tarybų Sąjungos vadovas Nikita Chruščiovas, atnešęs ją iš Ukrainos žemės ūkio, kur ilgą laiką dirbo. Tarybinė pramonė gana greitai įsisavino panašių skrybėlių iš lengvos perforuotos ir stangrios medžiagos gamybą, todėl partiniai funkcionėriai suskubo jas nešioti. Pašalinus N. Chruščiovą iš valdžios, išblėso ir poreikis tokioms skrybėlėms.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Europoje tarp vyrų buvo paplitusi mada nešioti tiesiomis siauromis atbrailomis apvalią florentinietišką šiaudinę skrybėlę, vadinamą kanotjė (iš pranc. Canotier) arba matelotė (iš pranc. Matelote), dėl populiarumo tarp jūreivių pravardžiuojamą laiveliu (iš angl. Boater) ar dėl keistokos formos – apvaliu pjūklu (iš vok. Kreissäge). Vien tik Vokietijos pietuose, Lindenbergo miestelyje, 1913 m. tokių skrybelių buvo pagaminta apie 8 milijonus vienetų.^[1].