Kalavijas

Kalavijas – kertamasis ir/ar duriamasis ginklas, sudarytas iš ilgos geležtės ir efeso. Geležtė būna iki 130 cm ilgio ir 4-8 cm pločio.^[1] Geležtė gali būti tiesi ar lenkta, dviašmenė, vienašmenė ar beašmenė (tuomet geležtė yra duriamoji). Efesas sudarytas iš rankenos, gardos (viršutinis skersinis, taurelė, lankeliai), apatinio skersinio ir/ar buoželės. Paprasčiausias efesas – rankena su nežymia garda (pvz., katanos cuba ar šaškos stormuo).

Kalavijai – tai ginklų ilga geležte ir paprastai trumpa rankena klasė. Kalavijams priskiriama:

• Tikrieji kalavijai – tiesi dviašmenė geležtė, skersinio formos garda, paprastai su buožele. Būna ilgi ir trumpi, vienrankiai, pusantrarankiai ir dvirankiai.
• Palašai – tiesi, paprastai vienašmenė sunki geležtė. Paprastai sudėtingas efesas.
• Končiarai ir estokai – tiesi, beašmenė duriamoji geležtė. Vienrankiai ar dvirankiai.
• Katanos ir šaškos – silpnai lenkta vienašmenė geležtė, garda silpnai išreikšta (pvz., katanų tsuba).
• Kardai – stipriai lenkta vienašmenė geležtė. Garda – dažniausiai skersinis, neretai su lankeliu.
• Jataganai – priekin lenkta vienašmenė geležtė. Rankena praplatėja į buoželę, užtikrinančią pjaunančius smūgius.
• Krisai – liepsniška geležtė. Rankena pereinanti į priekin užlenktą buoželę, be gardos (pirštus dengia platėjantis geležtės pamatas.
• Kiti kalavijų tipai (pvz., patos).

Toliau straipsnyje rašoma apie tikruosius kalavijus.

Angliškas pavadinimas sword kilęs iš sen.angl. sweord, kuris artimas sen.vok.aukšt. swert, vid.ol. swaert, sen. skand. sverð, šved. svärd, sen.frizų ir sen.saksonų swerd, ol. zwaard. Visi šie žodžiai kilę iš protoindoeuropietiškos šaknies *swer- 'sužeisti, žeisti'.

Kalavijo geležte atliekami trejopi kaunantys veiksmai – kirtimas, pjovimas ir dūrimas. Tikriesiems kalavijams būdingos kertančios ir duriančios atakos. Pjovimas būdingesnis kalavijams lenktomis ar banguotomis (liepsniškomis) geležtėmis.

Dviašmenė geležtė leidžia ne tik kirsti priekinėmis ašmenimis, bet ir atakuoti grįžtamuoju judesiu. Tai leidžia ir vadinamosios pusantrašmenės geležtės, turinčios trumpus ašmenis antrajame geležtės krašte, pereinančius į nugarėlę (geležtės „pentį“).

Geležtės paprastai turi centrines briaunas (kai geležtės skerspjūvis rombinis) arba griovelius. Paprastai kiekviena geležtės pusė turi po vieną griovelį, bet kai kurių kalavijų geležtės turi po 2 griovelius ar net daugiau (pvz., činkvedėjos). Griovelius turinčios geležtės yra lengvesnės ir standesnės.

Geležtės kraštai (ašmenys) gale sueina į tašką, sudarydami smaigalį. Geležtės dalis tarp smūgio centro (Center of Percussion, CoP) vadinama silpnuma (foible), o geležtės dalis tarp svorio centro (Center of Balance, CoB) ir rankenos vadinama stipruma (forte). Ricasso yra trumpa negaląsta geležtės dalis virš skersinio, neturinti ašmenų. Kai kurių kalavijų ricasso gana ilga, ją galima paimti ranka, tad ji padeda valdyti kalaviją. Ilgi ricasso būdingi dvirankiams kalavijams, kurie dažnai tarp ricasso ir aštriosios geležtės turi ragus, apsaugančius ricasso laikančią ranką. Vokiškų dvirankų kalavijų (Zweihänder) ricasso būna aptrauktas oda, kad būtų patogiau paimti kalaviją artimose kirstynėse. Geležtės ricasso dalyje paprastai būna gamintojo ženklas (japonų geležtėse ženklas dedamas ant įkotės). Dalis kalavijų, ypač trumpų, ricasso neturi.

Apatinė tikrojo kalavijo geležtės dalis baigiasi įkote (angl. tang, rus. хвостовик). Įkotė eina išilgai rankenos. Paprastai ant įkotės galo užmaunama buoželė ir užplakama, kartais – įkotės galas įsriegiamas ir buoželė užsukama. tai vadinama siauroji įkotė. Plačioji įkotė naudojama peiliuose arba mačetėse, ji tokio pat pločio kaip geležtė, jos forma paprastai sutampa su rankenos forma, o kriaunos prie jos prikniedijamos.

Kardų, kurie skirti pjaunantiems smūgiams, geležtės išlenktos spinduliu, kuris maždaug atitinka nuotolį nuo kardininko kūno iki taško, kuriuo bus kertama. Tuomet geležtė ne šiaip kerta, o kerta pjaunančiai. Europinių kardų geležčių spindulys būdavo apie metrą (smogiama ištiesta ranka), o Artimųjų Rytų kardų geležtės kreivesnės, kadangi jais smogdavo sulenkta ranka.

Kalavijo efesas yra kalavijo dalis, kuri:

• leidžia paimti kalaviją ir jį judinti, valdyti smūgius geležte,
• apsaugo ranką.
• atskirais atvejais ja galima smogti bukus smūgius (buožele ar garda).

Paprasčiausių kalavijų efesą sudaro:

• rankena – už kurios kalavijas laikomas. Rankenos būna medinės, kaulinės, raginės, metalinės, aptrauktos oda.
• buoželė – atskira detalė arba rankenos sustorėjimas, kuri neleidžia išslysti kalavijui, leidžia efektyviau jį valdyti. Keičiant jos masę keičiasi ir kalavijo subalansavimas. Buoželė artimose kirstynėse kartais panaudojama kaip smogiamasis elementas, kai priešas itin priartėja.
• garda – apsauginiai elementai, saugantys ranką nuo sužeidimų:
  • skersinis – saugo ranką nuo susižeidimo (kad ranka nenuslystų pirmyn ant ašmenų) ir nuo priešo smūgių (kai priešo ginklas nuslysta geležte ir pataiko į plaštaką). Klasikiniai kalavijai paprastai turi gardą iš skersinio (kuris gali turėti įvairių kyšulių). Žemiau išvardinti gardos elementai būdingi ne tikriesiems kalavijams, o kitiems kalavijų klasės ginklams.
  • diskas ar taurelė – kai kurie kalavjai vietoj skersinio turi užmautą diską, taurelę ar kitokios formos plokštelę, kuri irgi saugo plaštaką.
  • lankeliai – eina nuo skersinio (disko) link buoželės ir saugo plaštaką nuo šoninių smūgių.
  • pintinė – supintų lankelių ir jų ataugų sistema, sudaranti pintinės formos tinklą, saugantį plaštaką.
• rankosaitis – virvinė ar dirželinė kilpa, kurią kautynėse užnerdavo ant riešo, kad nepamestų ginklo.
• kutai ir pan. puošiniai – paprastai dekoratyvinis elementas. Tikrieji kalavijai jų paprastai neturi. Kartais tokie kutai gali būti kario apdovanojimo ženklas.

Žodis efesas yra skolinys iš rusų kalbos (dabar эфес, seniau ефес ir гефес), kilęs iš vok. Gefäss 'efesas, špagos rankena' ^[2]

Kalavijo makštis saugo geležtę nuo aplinkos poveikių ir atšipimo, o karį – nuo atsitiktinio sužeidimo ar aprangos sugadinimo.

Makštys daromos iš odos, medienos, metalo (pvz., vario, žalvario, plieno). Makšties žiotys paprastai metalinės. Makštis paprastai turi žiedus ar kilpas, kuriomis tvirtinama prie juosmens diržo, perpetės, kartais balno (kai kurie raitelių kalavijai).

Baltų (ir Lietuvos) teritorijoje atvežtinių kalavijų atsirado 1300 m. pr. m. e. – 1100 m. pr. m. e. Vietos gyventojai geležinius kalavijus pradėjo kalti pirmaisiais amžiaus po Kristaus, pirmiausia prūsų žemėse. Lietuvoje žinomi trijų tipų kalavijai. V–X a. paplito vienašmeniai peilio formos su medinėmis rankenomis be buoželių ir skersinių geležiniai kalavijai. V–VI a. naudoti, nors ir retai, vadinamieji spatha tipo dviašmeniai kalavijai. VII–XI a. naudoti ir plačiagaliai kalavijai, kurių geležtės smaigalio link platėja ir prie galo įstrižai apvalėja.

Vikižodynas

Laisvajame žodyne yra terminas kalavijas