Mokslas
Mokslas – objektyvių žinių apie gamtą ir visuomenę gavimas (objektyvaus žinojimo plėtimas, paneiginėjant ankstesnius nepakankamai objektyvius gamtos ir visuomenės modelius arba plečiant, papildant turimas objektyvias, t. y. teoriškai ir empiriškai įrodytas žinias), tiriant tikrovę. Pasak mokslo filosofo K. Popperio, mokslas – drąsus buvusių teorijų neigimas bei faktų verifikavimas (tikrinimas) bei falsifikavimas (paneigimas atskleidžiant neadekvatumą realybei). Mokslas kaip procesas apima mokslinį tyrimą ir aprėpia visas gyvenimo sritis ir dėl to yra itin išsiplėtęs teorinių modelių, objektyvių žinių, publikacijų, mokslo institucijų bei mokslo darbuotojų atžvilgiu. Jam priskiriamas ir tyrimo rezultatų pateikimas mokslinėse publikacijose, visuotinai pripažintų objektyvių žinių apibendrinimas, jų perdavimas (pvz., dėstant aukštosiose ar kitose mokyklose), perteikimas (pvz., studentams ar mokiniams). Kaip objektyvios informacijos dalis mokslas gali būti laikomas kritiškai patikrintų maksimaliai objektyvių žinių (faktų) apie pasaulį visuma. Mokslu, kaip nuolatinių tyrimų procesu, siekiama gauti (kuo daugiau) objektyvių žinių, tiksliau pažinti ir suprasti tikrovę, sugebėti prognozuoti ateitį bei panaudoti gautas objektyvias ir praktikoje produktyvias žinias technologijose. Mokslinė tiriamoji veikla transformuoja tai, kas yra nežinoma ir nesuprantama, į tai, kas yra suprantama ir akivaizdu. Produktyviosios mokslo žinios per technologijas daro įtaką žmonijos civilizacinei ir kultūrinei evoliucijai.
Ankstyviausi rašytiniai šaltiniai apie tai, ką galima laikyti šiuolaikinio mokslo pirmtakais, randami Senovės Egipte ir Mesopotamijoje ir siekia maždaug 3000–1200 m. pr. m. e. Jų indėlis į matematiką, astronomiją ir mediciną buvo perimtas ir suformavo klasikinės antikos graikų gamtos filosofiją, kai buvo bandoma fizinio pasaulio reiškinius aiškinti gamtinėmis priežastimis.[2][3] Žlugus Vakarų Romos imperijai, ankstyvaisiais viduramžiais (400–1000 m.) Vakarų Europoje žinios apie graikų pasaulio sampratą ženkliai smuko, tačiau dėka islamo aukso amžiaus jos buvo išsaugotos ir klestėjo musulmonų pasaulyje.[4] Dar vėliau Bizantijos graikų mokslininkų pastangomis, žlungant Bizantijos imperijai graikiškus rankraščius pavyko išsaugoti ir jais Europoje susidomėta Renesanso laikotarpiu.
Mokslas sekuliarizuotoje visuomenėje gali perimti netgi religijos funkciją.[reikalingas šaltinis] Mokslas kaip socialinis reiškinys yra svarbi visuomenės veiklos, jos civilizacijos ir kultūros dalis. Žinių gauna, kaupia ir sistemina ne tik pavieniai visuomenės nariai, bet ir jų grupės, (ypač kompleksiniams tyrimams) naudodami techniką, mokslo infrastruktūrą bei mokslinius metodus. Per ištisus šimtmečius susiformavo ir nusistovėjo savita (daug graikų ir lotynų kalbų žodžių kilmės terminų) mokslinė kalba, terminologija, stilius.
Organizacijos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Mokslo atstovai vienijasi į įvairias organizacijas. Pagal sritį jos gali būti dalykinės (šakinės), tarpdalykinės (tarpšakinės), pagal veikimo geografiją (narystės ypatumus) – nacionalinės (pvz., Lietuvos mokslų akademija) ir tarptautinės (regioninės ir pasaulinės), pagal organizacijos teisinę formą – valstybinės ir nevyriausybinės, pagal veiklos rūšį – moksliniai institutai, mokslo įstaigos ir kt.
Klasifikacija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Mokslo šakos, sritys gali būti išskiriamos pagal skirtingus kriterijus. Pagal tyrimo objektą ES mokslo politikoje nusistovėjusi tokia klasifikacija (su daugybe subkategorijų): fiziniai (dar kitaip vad. gamtos mokslai), biomedicinos mokslai, technologijos mokslai, socialiniai ir humanitariniai mokslai. Pagal taikomumą – fundamentalieji (kitaip – grynasis, kuriant tik naujas žinias) ir taikomieji (žinių, teorijų taikymas, tenkinant žmonijos poreikius). Klasifikavimas pagal prognozavimo galimybę plačiai paplitęs angliškai kalbančiose valstybėse, čia mokslu (angl. science) laikoma tik tokia sritis arba kryptis, kurios gauti rezultatai leidžia kurti prognozavimo teorijas. Tai negalioja, pvz., istorijai, tiriančiai vienkartinius įvykius. Humanitariniai mokslai nelaikomi mokslu, anglų kalboje taikoma sąvoka humanities arba arts and humanities. Tikslieji mokslai gali būti priešinami humanitariniams ir kartais netgi socialiniams mokslams (šiuo atveju vienas klasifikavimo kriterijų – metodika, matematiniai metodai).
Mokslo sričių ir krypčių klasifikacija:[5]
|
Lietuvoje
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pirmosios mokyklos Lietuvoje, atlikusios pamatinę mokslo populiarinimo funkciją, atsirado jau po Lietuvos krikšto, XIV a. pab. Pirmaisiais profesionaliais istorikais Lietuvoje galima laikyti XVI a. gyvenusį Motiejų Strijkovskį ir XVII a. gyvenusį Albertą Kojalavičių‑Vijūką, kurių veikaluose yra istorinio šaltinio kritinio vertinimo elementų.[6] Kita vertus, Lietuvos istorijos mokslo pradmenys siekia pasakojamąjį laikotarpį (XIV a. pabaiga–XVI a. 3-as dešimtmetis), kai Lietuvos metraščiuose ir kronikose buvo kaupiami istoriniai faktai ir bandoma atkurti LDK praeities įvykius.[7] Ikikrikščioniškus laikus siekia teisės mokslas – Lietuvoje teisinės minties pradžia siejama su pirmaisiais žinomais teisės aktais, surašytais XIII–XIV a., tačiau teisės tyrimai pradėti gerokai vėliau, XVI a.[8] Mokslų populiarinimą ir tyrimus labai paskatino Vilniaus universiteto įsteigimas 1579 m. 1753 m. universitete įsteigta Tomo Žebrausko vadovaujama observatorija, o 1781 m. – Medicinos fakultetas, paskatinę astronomijos ir medicinos mokslų vystymąsi LDK.
Taip pat skaitykite
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Mitchell, Jacqueline S. (2003 m. vasario 18 d). „The Origins of Science“. Scientific American Frontiers. PBS. Suarchyvuotas originalas 2003-03-03. Nuoroda tikrinta 2016 m. lapkričio 3 d.
- ↑ Lindberg, David C. (2007). The beginnings of Western science: the European Scientific tradition in philosophical, religious, and institutional context (2nd leid.). University of Chicago Press. ISBN 9780226482057.
- ↑ Grant, Edward (2007). „Ancient Egypt to Plato“. A History of Natural Philosophy: From the Ancient World to the Nineteenth Century (First leid.). New York: Cambridge University Press. pp. 1–26. ISBN 978-0-521-68957-1.
- ↑ Lindberg, David C. (2007). „Islamic science“. The beginnings of Western science: the European Scientific tradition in philosophical, religious, and institutional context (Second leid.). Chicago: University of Chicago Press. pp. 163–92. ISBN 978-0-226-48205-7.
- ↑ „Dėl mokslo krypčių patvirtinimo“. 2012 m. spalio 16 d. įsakymas Nr. V-1457. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija. Nuoroda tikrinta 2024-03-09.
- ↑ Gudavičius, Edvardas. Istorijos šaltinių mokslas Lietuvoje (VLE)
- ↑ Valikonytė, Irena. Istorijos mokslas Lietuvoje (VLE)
- ↑ Maksimaitis, Mindaugas. Teisės mokslas Lietuvoje (VLE)